68 diena. Vakarų ir Rytų dvasingumo keliai

Sveiki, sveiki! Na štai, po poros dienų pertraukos vėl įsijungiau mikrofoną – atėjo įkvėpimas šiek tiek pasidalinti mintimis. Pastarosios dienos buvo labai ypatingos – susitikimas su meistru Longta, mokytoju iš Tailando. Mokymai buvo iš tiesų gilūs, net ne intelektualinio, o patyriminio lygmens. Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį ryšį, tokį buvimą. Apie jį plačiau papasakosiu vėliau, kai viskas susigulės – nes dar šiandien vakare laukia tęsinys, o rytoj, šeštadienį, visa diena bus skirta praktikoms.

Taip pat trumpas pranešimas tiems, kurie laukia mano astrologinių konsultacijų. Taip, konsultuoju, bet kol kas tik tuos, kuriems mano konsultacijos buvo padovanotos. Su šiais žmonėmis randame laiką, susitinkame. Pamažu vėl įsivažiuoju ir, tikėtina, nuo kitos savaitės pradėsiu konsultuoti visus, kurie kreipiasi. Šiandien ir vėl gavau žinutę iš žmogaus, kuris nekantriai laukia. Aš jus suprantu – daugeliui reikia. Bet supraskite ir mane – aš esu vienas, nors ir noriu padėti kiekvienam.

Noriu pabrėžti, kad mano požiūris į astrologiją yra išskirtinai dvasinis. Kalbu tik apie tai, ką pats praktikuoju, patyriau, išgyvenau. Negaliu patikimai kalbėti apie verslą, sveikatą ar kitus pasaulietinius reikalus. Tačiau jei jus domina savęs pažinimas, savęs priėmimas ir supratimas – astrologija čia tampa nuostabiu instrumentu. Ji leidžia pažvelgti į save giliau: kokius potencialus atsinešėte, kaip juos atpažinti ir tinkamai pritaikyti, kad gyvenimas būtų harmoningesnis. Kartais net padeda save priimti – tokį, koks esi.

Šiandien norėjau pasidalinti ir viena mintimi, kuri kilo kaip atsakas į vidinę refleksiją – kuo skiriasi vakarietiška ir rytietiška dvasinė praktika. Vakarų dvasingumas, kaip pastebėjau, labai dažnai statomas ant ego pamatų. Daug kalbama apie sveiką ego, ribas, pozityvų mąstymą, asmeninius talentus. Visa tai skamba teisingai – būti šviesiam, laimingam, spindinčiam. Bet…

Šį rytą grupėje pasidalinau viena mintimi, kuri mane stipriai sukrėtė. Galima gražiai kalbėti apie išmintį, meilę, bet tikras dvasingumas atsiskleidžia tada, kai susiduriame su žmonėmis, kurie mums tampa... nereikalingi. Nebenaudingi. Kaip tada elgiamės?

Ir čia labai aiškiai išryškėja skirtumas tarp vakarų ir rytų mokymų. Vakarietiškame dvasingume dažnai ego yra ne tiek mažinamas, kiek rafinuotai sustiprinamas. Susikuria „dvasinis ego“, kuris tampa net sudėtingesnis nei paprastas. Pradedamos brėžti sienos – „aš esu šviesus, mano vibracijos aukštos, o tas žmogus – žemų vibracijų, jis mane trukdo, reikia atsiriboti.“ Ego prisiskiria sau šviesos titulus ir kuria gynybinius naratyvus.

Ir taip net dvasinė kalba tampa naudos vertinimo įrankiu: „Šitas žmogus – man naudingas, tas – ne. Šitas kelia mano vibracijas, o šitas mažina.“ Kalbu ir iš savo patirties – kai pasitraukdavau iš kokios nors grupės, kurioje buvo gilus bendravimas, draugystė, viskas staiga nutrūkdavo. Žmonės, su kuriais buvai kaip brolis, staiga pasidarydavo abejingi. Kodėl? Nes jų požiūris į dvasingumą buvo pagrįstas nauda. Tapai nenaudingas – tampi nematomas.

Ačiū Dievui, mano gyvenime labai stiprią įtaką padarė rytų mokymai. Dabar kalbu apie budizmą – tiek Theravādos, tiek Mahāyānos tradicijas. Nors jos labai skirtingos, bet esmė – ta pati: Buda. Ir pagrindinė ašis – tarnystė, pasiaukojimas, o ne ego įtvirtinimas.

Priešingai nei vakaruose, kur žmogus „nušvinta“ per psichotechnikas, kanalinius pranešimus, kvėpavimo technikas ar violetines liepsnas, Rytuose viskas paremta labai paprastu, bet giliu principu – visišku atsidavimu kitiems. Vakarietis gali patirti stiprias euforines būsenas, tačiau realiame gyvenime... neturi nei jėgų, nei noro rūpintis senstančiais tėvais, kurių charakteriai – sudėtingi. Nes reali tarnystė reikalauja nuolankumo. Nes žmogus, kuris ima, kuris reikalauja tavo laiko ir kantrybės – nebeatitinka „šviesos vibracijos“.

Kodėl tiek daug vakariečių nenori turėti vaikų? Nes vaikai – tai ne „savirealizacija“, o nuolatinė tarnystė. Kodėl nenori bendrauti su tėvais? Nes tėvai dažnai primena apie žmogišką ribotumą, apie pareigą, o ne apie laisvę. Ir visa tai išduoda vieną labai svarbų dvasinės ligos simptomą – puikybę. Dvasinę puikybę.

Prisimenu vienos mokytojos pasakojimą. Ji turėjo gebėjimą matyti žmogaus vidines savybes energetiškai – kaip jos materializuojasi vaizdiniais. Ji papasakojo apie vieną „dvasingą“ žmogų, kuris siekė nušvitimo, atsisakęs visų žemiškų pagundų. Ir štai ji jį pamatė – liesą, nuogą, o ant galvos – įaugusi kaulų karūna, kurioje rangėsi kirmėlės. Tai buvo dvasinė puikybė, įaugusi taip giliai, kad žmogus tapo jos nešėju. Atsisakė visko, bet pasiliko tą jausmą – „aš ypatingas, aš išskirtinis“. Ir tai yra viena pavojingiausių sielos ligų – nes ji rafinuota, subtili. Iš jos išauga visa kita: pavydas, godumas, pyktis, neapykanta. Ir visa tai... užmaskuota dvasingumu.

Rytų mokymai – tikrieji mokymai – ir netgi gilioji krikščionybė, ypač senolių perduodama, kalba apie tarnystę. Apie tai, kad dvasinė šviesa atsiskleidžia per tai, kaip tu elgiesi su tais, kurie tavęs nešlovina, kurie tavęs nepalaiko, kurie – tarsi kliūtis tavo dvasiniame kelyje.

Prisimenu meistro Longta pasakojimą. Jo paklausė – kaip jis patyrė nušvitimą? Ir jis atsakė: per netektį. Autoavarijoje žuvo jo vaikai, netrukus mirė ir žmona. Tai buvo neišmatuojamas skausmas. Jis jau buvo praktikuojantis Dharmą – o dharma, tai yra budos mokymas, tiesiog ne „budizmas“ (šis terminas labiau vakariečių išgalvotas). Tose šalyse, kaip Tailandas, Mianmaras, sakoma – „dhamma“ .

Ir štai, būtent per šitą skausmą, kančią, praradimą – jis patyrė savirealizaciją. Būdamas apie 60 metų, tapo vienuoliu. Įkūrė vienuolyną, kur priima tiek vyrus, tiek moteris iš viso pasaulio. Ir dabar jis perduoda dharmą ir Lietuvoje, žmonėms, kuriems tai iš tikrųjų įdomu. Apie tai dar papasakosiu vėliau, kai viskas man susigulės viduje.

Man labai įstrigo jo pasakojimas apie tai, kaip po tos tragedijos jis liko vienas – ir pats rūpinosi savo tėvais, uošviais, kol jie paliko šį pasaulį. Jam nekilo mintis, kad jie trukdo jo dvasinei praktikai. Jis dirbo, jis prižiūrėjo, jis gyveno. Ir tai buvo jo dharma.

Tas visiškas atsidavimas – be puikybės, be savęs pateisinimo, be ego gynybinių sienų – tai ir yra tikrasis kelias. Ir tai yra tikrasis testas – kaip mes elgiamės su tais, kurie tampa nebenaudingi? Kurie tampa kliūtimi mūsų „keliui“?

Galime pradėti nuo artimųjų. Pažįstamų. Tų, kurie šalia, ir kuriems galbūt reikia pagalbos. Bet mes į juos pažiūrime ir įvertiname: „ne, man tai neapsimoka. Tai man trukdo. Aš negalėsiu skleisti meilės per internetą, jeigu dabar turėsiu su jais būti.“

Šiek tiek šaržuoju, žinoma. Bet taip dažnai ir būna – gyvenime vyksta atvirkščiai nei socialiniuose tinkluose.

Internetas čia ne prie ko. Tiesiog tai yra mūsų realybė. Bet svarbu suprasti, kad internetas dvasingumo prasme labai lengvai leidžia sukurti įvaizdį. Šviesos, dvasingumo įvaizdį. Sukurti imidžą, kuris nėra realus.

Tikras dvasingumas yra čia – dabar. Tikrumas yra gyvenime. Kasdienybėje. Toje pačioje kasdienybėje, kurioje gyvena tavo artimieji, vaikai, senstantys tėvai, ligoniai, kuriems reikia ne pamokslų, o tavo buvimo, tavo kantrybės, tavo tylos ir tavo širdies.

Ir visa tai sakau ne moralizuodamas. Sakau pirmiausia sau. Nes tai – žmogiška. Ego visada siekia išsisukti, pasiteisinti, užsidėti gražią kaukę. Tai veikia ir mane, ir kiekvieną mūsų.

Todėl nenoriu net kalbėti apie vakarietišką dvasingumą, kuris sumaišytas su psichoterapinėmis schemomis, kur ego tampa... rafinuotai dvasingas. Dirbtinai dvasingas. Taip, šviesa – bet dirbtinė. Meilė – bet sakarinė. Tokią šviesą labai lengva skleisti per ekraną, bet realybėje nuo jos kenčia tie, kurie yra šalia. Nuo tokios „šviesos“ dažnai skauda artimiausiems žmonėms – nes jie mato ne šviesą, o atskirtį, šaltį ir abejingumą.

Ir nors aplinkiniai ploja – „wau, koks dvasingas žmogus!“ – realybėje tai gali būti tik iliuzinis atspindys. Tikras dvasingumas – kai niekas nemato, kai niekas neploja, kai niekas nevertina. Kai tu tiesiog darai tai, kas reikalinga, nes tai – teisinga.

Ir dar viena svarbi mintis, kuria noriu užbaigti šios dienos pasidalinimą – tai testas. Labai paprastas, bet labai gilus testas. Kaip aš elgiuosi su tais, kurie man tampa nereikalingi? Kurie man trukdo, kurie nebeatitinka mano kelio, mano vizijos, mano vibracijos?

Tai gali būti draugas, kuris prašo pagalbos, bet man atrodo – „jis mane tempia žemyn“. Tai gali būti šeimos narys, kuris reikalauja laiko, bet aš sakau sau – „aš dabar turiu medituoti, skleisti meilę per internetą, vesti žmones į šviesą“. Bet kas ta meilė, jeigu ji nepasiekia tų, kurie yra šalia?

Kartais dvasingumas tampa labiau apie tai, ką mes norime rodyti kitiems, o ne apie tai, kas vyksta iš tikrųjų – mūsų širdyje. Ir man tai pažįstama. Ir turbūt daugeliui. Nes mes visi esame žmonės, o ego – labai gudrus. Jis prisitaiko prie dvasingumo, jis jį perrengia, perfrazuoja, supakuoja į gražius žodžius.

Bet tikrumas atsiskleidžia ten, kur nelieka žodžių. Tikrumas – tai tavo tylus buvimas su žmogumi, kuris kenčia. Tai tavo kantrybė, kai viduje kyla noras pabėgti. Tai tavo meilė, kai kitas nekelia meilės jausmo.

Todėl kviečiu – ir save, ir jus – pasižiūrėti, kur mūsų širdys yra uždaros. Kur dar nepriimame. Kur dar vertiname per naudą. Ir galbūt būtent tose vietose slypi tikrasis kelias. Ne tas, kurį lengva rodyti kitiems, bet tas, kurį reikia eiti vienam. Su sąžine. Su atvirumu. Su žmogiškumu.

Iki kito karto. Nuoširdžiai.