67 diena. PAVYDAS – VIDINIS NUODAS IR KELRODIS Į AUTENTIŠKUMĄ

Pavydas – viena subtiliausių ir kartu labiausiai gėdingų žmogaus vidinių būsenų. Pavydą žmogus linkęs slėpti giliai ir jį neigti. Pavydas dažnai slepiasi giliai, tarsi dantų kariesas – nematomas, bet skausmingas, kai tik paspaudi jautrią vietą. Ir nors žmonės dažniau prisipažįsta pykstantys, jaučiantys puikybę ar tingėjimą, pavydą yra linkę nustumti į šešėlį, nuneigti paslėpti. 

Pavydas tai sielos liga – vidinė tuštuma, kuri suaktyvėjusi tarytum nuodai, naikinantys ne tik patį žmogų, bet ir jo santykius su kitais. Psichologė Lina Vėželienė savo knygoje „Septynios mirtinos nuodėmės psichologo kabinete“ labai tiksliai įvardina šias būsenas kaip gilias psichines žaizdas, kurios ne tiek blogos moraliniu požiūriu, kiek atspindi vidinės pilnatvės trūkumą.

Kaip pasireiškia pavydas?

Dažniausiai pavydas išlenda ten, kur mažiausiai to norėtumėme – artimuose santykiuose. Mama pavydi dukrai jaunystės ir grožio. Brolis – brolio pasiekimų. Dvasiniai draugai – vienas kito būsenų, įžvalgų ar mokytojo dėmesio. Draugas pavydi – draugo sėkmės.

Pavydas sukelia mums skausmą, kai artimam žmogui sekasi, kai jis yra laimingas, sveikas. pavydas kyla ne todėl, kad tas žmogus mums ką nors blogo padarė, bet todėl, kad jo laimė tarytum atveria mūsų pačių trūkumą, neišpildytus troškimus, nepriimtą šešėlį.

Pavydas taip stipriai iškreipia mūsų sąmonę, jog džiaugiamės, kai kitam nesiseka. Atsiranda slaptas palengvėjimo jausmas: „Pagaliau jam irgi nepasisekė.“ Toks pseudo džiaugsmas  –  signalas, kad esame užkerėti pavydo.

Pavydas nėra paprasta emocija. Jis yra giluminis sąmonės užtemimas,  meilės sau stoka. Tai būsena kai vyskta nuolatinis lyginimasis, nuolatinis jausmas, kad esi prastesnis, kad esi nuvarytas nuo gyvenimo šventės stalo.

Pavydas kelia skausmą, nuodija mūsų sąmonę, nuodai duoda norą kritikuoti, menkinti, ignoruoti ar net nutraukti santykį su žmogumi kuriam pavydime. Neretai tai vyksta nesąmoningai, bet labai jaučiasi energetiniame lygmenyje: po pokalbio su pavydžiu žmogumi gali jaustis energetiškai nusilpęs, nuvertintas.

Kaip išgydyti pavydą? Vienintelis tikras kelias – auginti meilę sau. Ši meilė turi kelis lygius:

1. Terapinė meilė sau – tai rūpinimasis savimi: poilsis, malonumai, komfortas. Tai tik pirmas žingsnis.

2. Autentiška meilė sau – kai žmogus priima savo šešėlį, savo trūkumus, vidinį vaiką, paauglį, emocijas. Tai – kūrybiškumo, ramybės, savipakankamumo būsena. Joje žmogus nebereikia išorinio patvirtinimo.

3. Dvasinė meilė sau – tai vienybės su visomis gyvomis būtybėmis pajauta. Kai nėra skirtumo tarp „aš“ ir „tu“. Tai būsena, kurioje meilė tampa ne asmenine emocija, o natūralia buvimo būsena – kaip žuvis, kuri nesuvokia, kad yra vandenyje.

Pavydas atsiranda tada, kai šie meilės lygiai žmoguje yra neaktyvūs ar pažeisti. Kai jis neatpažįsta savo šešėlio, kai nesuvokia savo vertės, kai nėra ryšio su savo autentiškuoju „aš“.

Pavydas gali tapti ir kelrodžiu. Jeigu atpažįsti pavydą – tai ženklas, kad laikas grįžti į savo kelią. Tas žmogus, kuriam pavydi, rodo tau tavo potencialą. Pavydas sako: „Tu nori to, bet pats sau to neleidai.“ Užuot projektavęs skausmą į kitą, pažvelk į savo šešėlį – jame glūdi tavo tikroji galia.

Padėk sau švelniai: išsimaudyk šiltoje vonioje, leisk sau ledų, pasidžiauk nedidele sėkme, pabūk dėkingas už tai, ką jau turi. Dėkingumas – vienas stipriausių priešnuodžių pavydui.

Pavydas – ne priešas, o signalas. Jis parodo, kur esi pametęs save. Išorinio pasaulio stebėjimas turi virsti grįžimu į vidinį pasaulį. Kai tik pradedi gyventi iš savo centro, pavydas išnyksta. Nebelieka kam lygintis. Tavo kelias – vienintelis tikras gyvenimo šaltinis.