59 diena. Dvasinė Lietuva, ezoterinis požiūris apie mūsų šaknis

Sveiki, sveiki! Šiandien noriu pradėti pokalbius apie Lietuvą ir pasižiūrėti į ją per ezoterinę, okultinę prizmę, o jei konkrečiau – per Jelenos Petrovnos Blavatskajos mokymą, per teosofiją. Tai yra mano pamąstymai, galbūt kai kuriuose vietose galiu būti šiek tiek netikslus, bet tai tik mano mintys. Žiūrėkite į jas su sveika kritika,

kaip ir į viską – aklai nieko nepriimkite. Tai tiesiog mano požiūris, ir labai džiaugsiuosi, jei jis jums bent šiek tiek surezonuos ir atneš daugiau šviesos ar supratimo. 

Slaptojoje doktrinoje, žinoma, tiesioginių nuorodų apie Lietuvą nerasime, bet ką mes turime žinoti? Lietuviai yra arijų rasės palikuonys, indoeuropietiškos šaknies tauta. Pagal Blavatskają, dabartinė žmonija priklauso penktajai šakninei rasei – arijų rasei, o arijai kilo iš ketvirtosios rasės, atlantų. Po Atlantidos žūties atlantų atšakos paplito po visą pasaulį, ypač po Europą. Arijai laikomi plačiai išplitusia šaka, įsiliejusia į įvairias kultūras ir tautas, sudarančia daugelio tautų pagrindą. Lietuviai, kaip indoeuropiečiai, priklauso vienai iš arijų porūšių, susijusiai su baltų-slavų šaka, kuri Blavatskajos tekstuose minima kaip senovės arijų palikuonys. 

Ji pabrėžia, kad kalba yra vibracija, per kurią pasireiškia tautos sąmonė. Lietuvių kalba yra viena artimiausių šakninių indoeuropiečių kalbų, išlikusių iki šių dienų. Tai archaiška kalba, nešanti gilią, seną vibraciją. Ši tauta tampa senųjų žinių saugotoja – ne knyginių žinių, o tam tikros išminties vibracijos. Kalbininkai taip pat sutinka, kad lietuvių kalba yra viena archaiškiausių gyvųjų kalbų pasaulyje. Tai reiškia dvasinę giminystę su protėviais, senaisiais arijais, kuri atsiskleidžia būtent per kalbą. Kalba yra dvasios ir sielos energijos raiška, todėl ji labai svarbi.

Jei pažvelgsime į lietuvių mitologiją, pamatysime archajiško dvasinio pasaulio atspindį. Lietuvių dievybės – Perkūnas, Žemyna, Laima, Gabija ir kitos – yra ryškiai susijusios su kosmogoniniais archetipais. Blavatskaja rašė, kad senosios politeistinės religijos išsivystė iš dar senesnės, vieningos religijos, kuri laikui bėgant išsiskaidė. Toje pirminėje religijoje nebuvo personalizuotų dievų garbinimo – tai atsirado vėliau. Lietuvių panteonas, kuris yra personifikuotas, susiformavo tik po kurio laiko, o dar giliau nebuvo dievų, tik stichijos ir aukštesni principai. Vienaip ar kitaip, lietuvių mitologija atspindi archajišką, simbolinę pasaulėžiūrą, kylančią iš senųjų arijų, gal net atlantų tradicijų.

Pagal Slaptąją doktriną, kiekviena tauta turi savo dvasinę funkciją pasaulio evoliucijoje, tarsi ląstelė bendrame organizme. Arijų rasei priklausančios tautos skirtingai įkūnija intelekto, kultūros, dvasinio pabudimo, harmonijos ir šviesos skleidimo aspektus. Lietuvių tauta išsiskiria stipriu ryšiu su gamta ir dieviškomis jėgomis per ciklus. Tai simbolinis mąstymas, kurio nereikia maišyti su magišku mąstymu, nes tai skirtingi dalykai. Simbolinis mąstymas – tai gamtos dėsnių pažinimas, veikiantis nematomose sferose, okultinis, ezoterinis lygmuo. Pagrindas čia yra darna: žemė, gamta laikoma šventa, o lietuvių tauta tampa tiltu tarp senosios dvasinės atminties ir ateities sąmonės. Viena iš jos funkcijų – perduoti žinią iš gilios praeities į ateitį.

Bet iškart kyla klausimas: kodėl mums taip nesiseka? Kodėl esame tokie pesimistiški? Apie tai dar pakalbėsime, nagrinėdami Lietuvos egregoro struktūrą ir atskyrimo požymius. Lietuvių egregoras nėra vien šviesos ar tamsos darinys – jame vyksta savotiška kova. Lietuvių tauta, kaip arijų rasės atstovė, turi senąją dvasinę kalbą ir mitologinę tradiciją, neša archaiškas dvasines žinias ir išminties paveldą. Pagal Slaptosios doktrinos modelį, mūsų tauta yra dvasinės atminties saugotoja, kurios vaidmuo – pernešti šią žinią tarp penktosios ir šeštosios rasių, taip įnešant indėlį į ateitį.

Neseniai, prieš kelias dienas, man kilo idėja apie Lietuvos himną. Esu ją lietęs anksčiau, mąstęs apie tai, net viešose paskaitose nagrinėjęs kiekvieną eilutę. Man atrodo, kad Vincas Kudirka, himno kūrėjas, sukūrė tekstą, turintį gilią prasmę, ypač senajame variante, naudotame iki karo. Gaila, kad originalo neišliko, bet net ir dabartinis tekstas turi gilų pagrindą. Žinių, kad Kudirka turėjo tiesioginių ryšių su teosofais, neradau, bet netiesiogiai galima spėti, jog tais laikais, kai jis mokėsi Lenkijoje ir bendravo su įvairiais žmonėmis, Blavatskajos mokymas, kuris buvo populiarus, galėjo jam padaryti įtaką. Tikri ezoterikai viešai nesiskelbia, tad gal jis tyliai nešė šią idėją. 

Pabandykime pažvelgti į Lietuvos himną per teosofinę prizmę. Perskaitysiu senąjį

variantą, kuris man artimesnis: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemę, iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia, tegu Tavo vaikai eina vien takais dorybės, tegu dirba Tavo naudai ir žmonių gerovei, tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina, ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi, tegu meilė Lietuvos mūsų širdyse dega, vardant tos Lietuvos vienybė težydi.“ 

Per teosofinę pasaulėžiūrą šis himnas susijęs su kolektyvinės sąmonės evoliucija. Tai ne tik patriotinė giesmė, bet vidinės sielos malda tautos dvasinei misijai – galingas tekstas. Panagrinėkime eilutę po eilutės. „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemę“ – teosofine prasme tai ne vien geografija, o vieta, į kurią įsikūnija tautos dvasia. Didvyrių žemė – tai dvasiniai archetipai, šviesos skleidėjai, kolektyvinės energijos įkūnytojai. Lietuva tampa sakraliu egregoru, kuriame įsišaknija dvasinės sąmonės impulsas. Yra fizinė Lietuva, bet yra ir dvasinė, dangiškoji Lietuva. Ši žemė duoda mums kūnus, o mūsų sielos neša praeities ištakas, ryšį su didvyriais – tiek tais, kurie paaukoja gyvybę, tiek dvasios didvyriais, nugalėjusiais savo protą ir formuojančiais tautos dvasinį lygmenį.

„Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“ – tai kolektyvinė atmintis, kurios šaknys glūdi senovėje. Praeitis čia simbolizuoja ne tik žemišką istoriją – karus ar pavergimus, – bet ankstesnių inkarnacijų dvasinę patirtį, dharmą, dvasinį paveldą. Sūnūs – tai paveldėtojai, semiantys jėgą ne iš išorinių kovų, o iš dvasinės paskirties atminties. Dharma – tai kiekvienos sielos prigimtinė esmė, kaip cukraus saldumas ar druskos sūrumas. 

„Tegu Tavo vaikai eina vien takais dorybės“ – tai aukštų vibracijų intencija eiti dorybės keliu, vedamam aukštesnio proto (budhi). Dorybė čia nėra moralizavimas, o kosminio dėsnio išraiška per žmogų – harmonija tarp veiksmų, žodžių ir vidinės tiesos. „Tegu dirba Tavo naudai ir žmonių gerovei“ – tai karmajoginis idealas: veikti ne dėl savanaudiškumo, o tarnystės vardan, dirbti aukštesniam principui ir visuotiniam gerbūviui, brolybės dvasiai. Tai perėjimas iš penktosios rasės egocentriškumo į šeštosios rasės altruistinę sąmonę – tarsi mūsų tautos misijos užuomina.

„Tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina“ – senajame variante, skirtingai nei dabartiniame „saulė Lietuvoj“, tai dvasinis simbolis. Saulė visose tradicijose reiškia dieviškąją sąmonę, vidinę šviesą (atma). Tamsybės – tai ne politinė priespauda, o vidinio proto ir dvasios užtemimas, egocentrinė iliuzija (maja), ydos – puikybė, pavydas, pyktis. Saulė Lietuvos prašalina šiuos šešėlius, atveria širdies šviesą (budhi), prabudimą. Dabartinis variantas skamba žemiškiau, o senasis turi kosmoso potencialą.

„Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi“ – šviesa yra vidinis suvokimas, tiesa – kosminis dėsnis (satja). Tai vedliai – pažinimas ir dorybingas gyvenimas, suderinta sąmonė bei išorinė veikla. Tai tarsi mantra, kviečianti šviesą į gyvenimą. „Tegu meilė Lietuvos mūsų širdyse dega“ – meilė čia nėra emocinis patriotizmas ar nacionalizmas. Tai širdies ugnis (budhi), apjungianti tautą per dvasinį bendrumą, brolybę, o ne kraują. Ugnis simbolizuoja dvasinę transformaciją, vidinės širdies spinduliavimą, sielos prabudimą.

„Vardant tos Lietuvos vienybė težydi“ – tai aukščiausias tautos sąmonės kvietimas. Vienybė – ne politinė forma, o sielų bendrystė, vibracijų harmonija, kolektyvinės dvasios švytėjimas, kuris žydi, kai tautos vaikai susijungia per bendrą dvasinį tikslą. Tai ne religija, o dharmos kelias – nekintamas kaip cukraus saldumas. Himnas tampa sakralia malda, invokacija į šeštosios rasės sąmonę, dvasinės energijos kanalu. Jei jį sąmoningai dainuosime ar medituosime, priartėsime prie tautos dvasinės energijos. Esu sukūręs meditaciją, kaip su juo dirbti, kovoti su tamsa, kuri, deja, vyrauja žmonių sąmonėje. Mūsų tauta šiuo metu yra išbandymo kelyje – ar išnyks, ar išgyvens.

Kitą kartą pratęsiu temą apie Lietuvos egregoro struktūrą – nuo aukščiausio sąmonės lygio iki žemiausio, tankiausio. Pakalbėsime, kokiems egregoro sluoksniams priklauso žmonės, kas yra valstybė. Valstybė – žemiausias egregoro lygmuo, administracinis mechanizmas, skirtas palaikyti fizinį lygmenį, kad dvasia galėtų švytėti. Ji gali tarnauti dvasinei šviesai, jei ją valdo žmonės, jaučiantys tautos energiją, arba griauti, jei ten veikia baimė, gudrumas, atotrūkis nuo dvasios. Tai tik mano pamąstymai, bet apie tai dar pakalbėsime. Iki pasimatymo!

Edmundas Petruoka