57 diena. Dvasinis narcisizmas: kai ego apsimeta širdimi

Senai jau brendau, paliesti subtilią bet manau labai svarbią temą, apie mūsų vakariečių dvasines paieškas, kurios deja gana dažnai, įgauna subtilią, iš pirmo žvilgsnio sunkiai atskiriamą –  dvasingumo imitaciją po kuriuo dažnai slepiasi ne sąmoningumo giluma, o rafinuotas egocentrizmas  – dvasinis narcisizmas.

Vakarietiškas dvasingumas, paprastai tai pakilios būsenos, meilė, pozityvumas, įkvėpimas, jautrumas, intuicija, tačiau retai kada klausiama: o koks šių būsenų šaltinis? Ar tai iš tikrųjų tyros sąmonės pasireiškimas, ar tik subtiliai pasislėpęs noras būti ypatingu, išskirtiniu, sėkmingu?

Išskirtinis vakarietiško dvasingumo bruožas, nemėgsta mąstyti, jei kažkas praktikuojama visada tai yra demnstruojama, žodis disciplina - prakeiksmas.  Taip pat vengia nepatogių klausimų, nesigilina į ego struktūras, nepažįsta proto šešėlių ir nesiima kasdienio, nuoseklaus darbo su savo charakteriu (nors gali būti teigiama priešingai). Dvasinis kelias čia  tarsi eįvairių patyrimų kolekcionavimas – pakylėtų meditacijų, įkvėpimų, „širdies atvėrimų“ rinkinys. Toks kelias gal būt paglosto subtilią puikybę, bet neveda į gilią transformaciją (nors apie transformacijas šiame kelyje gali būti labai daug kalbama, aišku tam kad pasirodyti ypatingesniu už kitus, arba kad pritraukti sekėjų o gal net uždarbį).

Kalbėkim tiesiai, šiuolaikinis vakarietiškas dvasingumas tarytum dvasinis paaugliškas narsicizmas. (apie narsicizmą žiūrėkite žemiau) Toks  žmogus sukuria šilto, dėmesingo, netgi atjautaus arba mylinčio žmogaus įspūdį, bet iki tol kol tu jam esi įdomus ar naudingas, arba tavimi kaip nors pasinaudos kad parodyti savo dvasinį ypatingumą prieš kitus.   Jam "dvasingojo aš“ įvaizdžio kūrimas yra svarbesnis už pačią Tiesą. 

Šiandien savo grupėje rašiau apie tai kuo skiriasi budistinis širises kelias nuo vakarietiško širdies kelio. Įdedu citatą:

Kuo skiriasi budistinis požiūris į „širdies kelią“ nuo vakarietiško požiūrio?
Esminis skirtumas glūdi šių skirtingų kelių prigimtyje ir tiksluose:
Budistinis „širdies kelias“ (citta mārga) grįstas sąmoningumo, išminties (prajñā) ir atjautos (karuṇā) integracija.
„Širdis“ čia nėra sentimentali ar emocinga – ji reiškia švarią proto būklę, kuri skleidžiasi per tyrą sąmonę be ego filtrų.
Širdies tikrumas budizme – tai yra natūrali būsena be prisirišimo, be vertinimo, be projekcijų – atvira, budri, tylinti išmintis.
Širdies kelias remiasi nuosekliu trigubu mokymu: šila (etika), samadhi (koncentracija), prajña (išmintis).
Jausmai ir emocijos čia yra priimamios ir stebimos, jos nėra laikomi ypatinga dvasine vertybe – jos yra tyrimo objektas.

ir dar

Vakarietiškas “Širdies kelias” - emocinis dvasingumas:
Dažnai orientuotas į emocinio komforto - pozityvumo, pakylėtų būsenų, įkvėpimo ir savo „autentiškumo“ paieškas.
„Širdies kelias“ čia paprastai siejamas su jautrumu, jausmingumu, intuicija, bet dažnai stokoja disciplinos ir gilesnės įžvalgos į ego mechanizmus.
Jausmai traktuojami kaip autentiškumo šaltinis, bet paprastai nera išskiriama, kurie jausmai kyla iš sąmonės tyrumo, o kurie iš subtilaus egocentriškumo. Todėl dažnai per tokį emocinį dvasingumą egocentriškas „aš“ pasislepia po dvasinio ieškotojo kauke.
Taigi budistinis „širdies kelias“ – tai tyros sąmonės realizacija, ne emocinė raiška. Jis veda į priemimą bet ir nesitapatinimą su jausmais, o vakarietiškas emocinis dvasingumas dažnai stiprina „emocinio - jausminio autentiškumo“ iliuziją, nepastebint, kad tai jau yra subtili dvasinga ego forma. E.P.

Todėl dvasiniame kelyje itin svarbu išmokti skirti – kada širdis kalba iš tylos, o kada iš egocentriško emocionalumo. Kada intuicija kyla iš vidinio nušvitimo, o kada ji tik psichologinis kompensacijos mechanizmas. Kada autentiškumas kyla iš vidinės tiesos, o kada tai tik gražiai įpakuotas noras būti ypatingu.

Nes jei ego pasislėpė po meilės imitacijomis – dvasinis kelias neveda į išsilaisvinimą, jis tiesiog tampa teatro scena, kurioje emocijos ir jausmingumas vaidina dvasios ir šviesos spektaklį, bet užkulisiuose karaliauja tas pats senas aktorius – egoizmas, "aš" ypata.

Žemiau pateikiu narsicizmo formų raišką dvasingumo ieškotojų terpėje. Informacija paimta ir adaptuota iš čia 

Arogantiškas narcisistas – „aukštesnio sąmoningumo autoritetas“

Tai žmogus, kuris save įtvirtina kaip „labiau pažengusį“, „nušvitusį“, „matantį giliau“. Jo ego struktūra remiasi jausmu, kad jis yra ypatingesnis už kitus, nes „eina dvasiniu keliu“, „supranta subtilius dalykus“, „skaito energijas“ ar „jaučia tiesas, kurių kiti dar nepasiekė“.

Arogantiškas narcisistas gali naudotis ezoteriniu žodynu kaip ginklu – tarsi dvasinė terminologija jam suteiktų moralinį ar sąmoningumo pranašumą. Jis linkęs mokyti kitus net tada, kai pats dar nepažino savo šešėlio, bet apie šešėlį kalba nuolat – tarsi būtų jį peržengęs. Jo kalbėjimas pilnas subtilaus vertinimo: „tau dar reikia augti“, „tu dar nepasiruošęs šiai energijai“, „tu dar gyveni iš ego“.

Plonaodis (jautrus) narcisistas – „dvasingas sužeistas vaikas“

Šis tipas dažnai slepiasi po jautrumo, empatijos ir sužeistumo skraiste. Jis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai švelnus, giliai jaučiantis, bet jo pasaulio centras vis tiek yra „aš – ypatingai jautrus žmogus“.

Plonaodis narcisistas savo dvasinę tapatybę kuria per sužeidžiamumo simboliką: „mano skausmas rodo mano gilumą“, „aš jaučiu daugiau nei kiti“, „mano jautrumas – tai dovana iš aukštesnių pasaulių“. Tačiau tai subtili savęs sureikšminimo forma, kurioje jautrumas tampa privilegija, o ne keliu į atjautą.

Toks žmogus dažnai ieško aplinkinių patvirtinimo – kad jo jausmai būtų pripažinti kaip dvasiniai, kad jo sužeidžiamumas būtų laikomas dvasiniu išskirtinumu. Jis labai jautrus kritikai, linkęs traktuoti bet kokią pastabą kaip „energetinį smurtą“ ar „žemą vibraciją“.

Demonstratyvus  narcisistas – „dvasinio įvaizdžio menininkas“

Tai narcisizmas, kuris kuria išorinio dvasingumo teatrą. Šis žmogus mėgsta pasirodyti ypatingai švytinčiu ir ypatingai dvasingu: įvaizdis, apranga, kalbėjimo maniera, ritualai, socialinių tinklų vizualika, nuolatinės kalbos apie besąlyginę meilę – viskas skirta įspūdžiui.

Jo dvasinė praktika tampa scena, kurioje jis vaidina „būties šventumą“, „kosminį meilės kanalą“ arba „širdies dieviškumą“. Jis gali nenuilsdamas deklamuoti įspūdingas frazes apie meilę, šviesą ir vienybę, tačiau jo realūs  santykiai dažnai lieka paviršutiniški arba dramatiški (kenčia patys artimiausi).

Šio tipo narcisizmas pasireiškia per nuolatinį rodymą viešinimą savo ypatingos meilės, – kiekvienas seminaras tampa „istorija“, kiekvienas vidinis suvokimas – citata „bendruomenei“, kiekvienas emocinis išgyvenimas – estetizuota dvasinė meilės žinutė.

Tačiau viduje dažnai slepiasi didžiulis tuštumos jausmas, kurį šis žmogus bando užpildyti išoriniu pripažinimu, dėmesiu ar „energetine auditorija“. Jo dvasingumas – ne vidinė transformacija, o nuolatinė reprezentacija.

Obsesinis, šizoidinis ir introvertiškas narcisistas – „dvasinis atsiskyrėlis intelektualas“

Tai giliausia ir klastingiausia narcisizmo forma, kuri pasireiškia per intelektinę transcendenciją arba dvasinį neprieinamumą.

Šis žmogus neatrodo teatrališkas, neieško išorinio dėmesio – priešingai, jis užsidaręs savyje, intelektualiai rafinuotas, dažnai asketiškas. Tačiau jo dvasinio identiteto branduolys vis tiek remiasi subtiliu pranašumo jausmu: „aš gilinuosi į tai, ko kiti nesupranta“, „mano kontempliacijos viršija kasdienį paviršinių ieškotojų lygį“, „mano tylėjimas – tai ne emocinis užsisklendimas, o sąmoningas atsiribojimas nuo pasaulio iliuzijų“.

Obsesinis narcisizmas pasireiškia per dvasinio kelio kontrolę – per taisyklių, metodų, praktikos struktūrų griežtumą. Šizoidinis – per emocinį atsitraukimą, intelektualų šaltumą, kurio fone slypi ne išmintis, bet nesąmoningas vengimas santykių intymumo.

Introvertiškas narcisizmas sukuria „vidinio kelio vienišo asketo“ mitą – tarsi vienatvė ir izoliacija savaime būtų dvasinė vertė. Bet už šios izoliacijos dažnai slypi neišgyventas skausmas, baimė būti pažeidžiamu, santykių kontrolė ir subtili dvasinio ego konstrukcija.

Visos šios narcisizmo formos gali klestėti net tarp ilgai praktikuojančių žmonių. Jos dažnai nepastebimos, nes pasireiškia ne per žemą sąmoningumą, bet per subtilią dvasinę puikybę. Tačiau tikrasis širdies kelias reikalauja išdrįsti pažvelgti būtent į šį šešėlį – į tai, kaip ego naudojasi dvasingumu, kad liktų nepaliestas.

E.P.