Religinis fanatizmas kaip dvasinė priklausomybė

Šiandien varčiau savo knygų kolekciją ir radau parudavusiais lapais knygutę, kažakada mano pribraukytą, matyt paskaitoms ruoštą. Dalinuosi su jumis vienu trumpu skyreliu.

Autorius: Michael Hardiman, “Žalingi įpročiai’’, 76 psl., leidykla Gaivata 1999m. 

Kaip tikriausiai jau pastebejote, daugelis psichologinės priklausomybės formų yra naudingų ir sveikų žmogaus gyvenimo aspektų deformavimas. Daugelis gerų dalykų gali tapti žalingu įpročiu -tai liečia ir religiją. Apskritai, religija laikoma moralinių ir etinių visuomenės vertybių saugotoja. Tačiau ji gali virsti ir galinga griaunančia jega.

Religinis fanatizmas turi maža ką bendro su kertinėmis daugelio religijų etinėmis nuostatomis. Jis gali pasireikšti kaip religijos naudojimas aršiai savikontrolei, esminių žmogiškų poreikių slopinimas, destruktyvios savikaltos ir saviniekos įrankis bei išankstinių nuostatų generatorius. Ši religingumo forma neturi nieko bendra su tikru dvasingumu nei meilę bei pagarbą aplinkai puoselėjančiomis pažiūrų sistemomis. 

Religiniu fanatizmu pasižymi tam tikra kiekvienos iš didžiųjų religinių bendruomenių dalis. Skirtingų religijų kontekste jis turi skirtingą atspalvį. Vienoks jis judėjiškoje krikščioniškoje ar islamiškoje pasaulio dalyse, kitoks į ezoteriką ir mistiką linkusiuose Rytuose. Pirmuoju atveju jis pasireiškia kaip emocijų ir jausmų slopinimas; kaip įsitikinimas, kad religinis autoritetas svarbiau nei žmogiški santykiai; kaip aršus ir beatodairiškas religinių reikalavimų taikymas savo atžvilgiu; kaip atsiribojimas nuo žmonių, kurių požiūris į tikrovę kiek nors skiriasi nuo tavojo. Tuo tarpu Rytuose religinis fanatizmas pasireiškia atsiribojimu nuo mąstymo ir asmeninio identiteto praradimu. Nuolatinės pastangos pabėgti nuo prieš akis stūksančių problemų bei sunkumų veda į visišką neveiksnumą ir atsiribojimą nuo aplinkos.

Religiniai fanatikai dažniausiai yra idealistinės pasaulėžiūros, lengvai pažeidžiami žmonės, patikėję asmenų grupės ar sistemos teikiamais pažadais. Savo dvasinį diskomfortą ir nesaugumo pojūtį jie mėgina apraizgyti priimtos pažiūrų sistemos teiginių džiunglėmis, o savo kasdieninėje veikloje visiškai pasikliauja grupės ar bendruomenės lyderiu, tuo būdu nusimesdami nuo savo pečių kankinančios atsakomybės naštą. Tačiau tai neatneša lauktos ramybės ir pilnatvės, nes, viena vertus, tikrovė, įveikdama visas kliūtis ir užtvaras, vis viena prasiskverbia į sąmonę, o kita vertus, grupių lyderiai taip pat nėra pajėgūs suteikti pilnaverčio dvasinio peno, nes ir patys dažniausiai turi rimtų asmenybės problemų. Gilėjantį dvasinį diskomfortą religinis fanatikas interpretuoja kaip neteisingą ar nepakankamą Dievo garbinimą, nedėmesingą taisyklių laikymąsi, neteisingą meditaciją. Tai skatina dar intensyvesnes pastangas ir dvasinius ieškojimus. Taip tęsiasi tol, kol individas tampa sukaustytu, emociškai sustingusiu automatu arba randa drąsos bei jėgų palikti religinę grupę. Labai galimas daiktas, kad, metęs religinių fanatikų grupę, jis pasiners į kokį kitą žalingą įprotį, ypač tuo atveju, jei aplinkiniai nesiskubins jam padėti. Kai taip atsitinka, tai tik patvirtina likusiųjų grupės narių įsitikinimą, kad gyvenimas už grupės ribų persunktas blogio ir kad jiems būtina visomis jėgomis laikytis vienas kito bei savosios religinės ideologijos.