Meditacija: Tarp ramybės oazės ir psichologinių spąstų

 

Šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje meditacija tapo beveik populiariu terminu – ji siūloma kaip universalus vaistas nuo streso, nerimo, profesinio perdegimo ir netgi egzistencinės tuštumos. Programėlės telefone, jogos studijos ir saviugdos guru žada greitą kelią į vidinę ramybę ir nušvitimą. Tačiau ar tikrai šis kelias yra toks saugus ir tinkamas visiems? Kas slypi už patrauklaus ir dažnai komercializuoto fasado?

Šio straipsnio tikslas – remiantis klinikinio psichologo Artiomo Kucharevo praktine patirtimi, demistifikuoti meditaciją, objektyviai įvertinti jos keliamas rizikas ir pateikti aiškias gaires, kaip praktikuoti sąmoningai ir saugiai. Tai kvietimas paversti meditaciją realiu, o ne tariamu savipagalbos įrankiu, atskiriant jos terapinį potencialą nuo pavojingų spąstų.

Norint sąmoningai naudoti bet kokį įrankį, pirmiausia reikia suprasti, kaip jis veikia. Meditacija dažnai apipinama mistikos ir paslaptingumo šydu, tačiau daugelis jos metu kylančių potyrių yra natūralios psichofiziologinės reakcijos.

Lengva transo būsena, kurios dažnai siekiama meditacijos metu, nėra joks magiškas reiškinys. Iš tiesų, mes ją patiriame kasdien, patys to nesureikšmindami. Geriausias pavyzdys – važiavimas viešuoju transportu. Kai monotoniškai linguojant autobusui ar traukiniui žiūrime pro langą į prabėgančius vaizdus, mūsų smegenys natūraliai atsijungia. Mes sutelkiame žvilgsnį į vieną tašką, mintys nuplaukia, o dalis kelionės laiko tiesiog iškrenta iš atminties. Tai – natūralus smegenų būdas pailsėti ir atkurti resursus. Meditacija iš esmės yra sąmoningas šios būsenos inicijavimas.

Daugelis pradedančiųjų medituoti tikisi ar netgi patiria neįprastų pojūčių: ryškių vizualinių vaizdų, blyksnių, keistų hieroglifų, kūno atsiskyrimo jausmo ar net „astralinių kelionių“. Nors tai gali atrodyti kaip dvasinis proveržis, psichologiniu požiūriu tai yra paaiškinami reiškiniai.

Kai žmogus ilgai sėdi atsipalaidavęs, jis panyra į tarpinę būseną tarp miego ir būdravimo. Šioje būsenoje smegenys gali pradėti generuoti į sapnus panašius vaizdinius. Panašūs potyriai, tokie kaip disociacija (atsiskyrimo jausmas) ar depersonalizacija (savęs suvokimas iš šono), gali kilti ir dėl kitų priežasčių: miego paralyžiaus metu, kai smegenys pabunda anksčiau už kūną, patiriant ūmų stresą ar net dėl deguonies trūkumo smegenyse, pavyzdžiui, intensyvių kvėpavimo praktikų metu. Todėl svarbu suprasti: tai nėra „kontaktas su visata“, o natūrali, prognozuojama smegenų funkcija, kurios sureikšminimas gali nuvesti klystkeliais.

Nors sveikam žmogui meditacija gali būti naudinga, tam tikroms asmenų grupėms ji kelia didelę ir realią grėsmę. Tai nėra tiesiog „netinkama praktika“ – tai gali būti katalizatorius, vedantis į sunkų psichikos būklės pablogėjimą.

Psichologas A. Kucharevas griežtai perspėja, kad meditacija, o ypač intensyvesnės transo ir kvėpavimo technikos, yra nerekomenduojamos šioms grupėms:

• Žmonėms, turintiems psichozinių sutrikimų: tai apima šizofreniją, bipolinį afektinį sutrikimą (ypač su psichozės epizodais) ir kliedesinius sutrikimus.
• Žmonėms, turintiems ribinių ir kitų asmenybės sutrikimų.
• Žmonėms, patyrusiems sunkias psichologines traumas.

Priežastis labai paprasta: šių žmonių psichika jau yra pažeista, nestabili ir funkcionuoja kitaip. Praktika, kuri sveikam žmogui padeda nusiraminti, trapią psichiką gali visiškai išbalansuoti, išprovokuoti sunkų paūmėjimą, haliucinacijas ar kliedesius, dėl kurių gali prireikti skubios hospitalizacijos.

Didelė dalis meditacijos praktikų šiandien vyksta grupėse, ir čia slypi dar vienas pavojus. Treneris ar vedėjas dažniausiai netikrina ir neturi galimybės patikrinti kiekvieno dalyvio psichinės sveikatos būklės. Remiantis statistika, didelėje grupėje (pvz., 100 žmonių) beveik garantuotai bus bent keletas asmenų iš anksčiau minėtų rizikos grupių. Neatsakingai vedama praktika tokiam žmogui gali tapti pražūtinga, o treneris, neturėdamas klinikinio išsilavinimo, net nesupras, kas vyksta.

Svarbu žinoti, kad neigiama psichologinė reakcija į praktiką gali pasireikšti ne iš karto. Nervų sistema į stresą ar gilų potyrį dažnai reaguoja pavėluotai. Būklės pablogėjimas, nerimo ar net panikos priepuolis gali ištikti po dviejų ar trijų dienų, kai, atrodytų, viskas jau seniai praėjo. To nežinodamas, žmogus gali nesusieti savo būsenos su neseniai atlikta praktika ir nesikreipti pagalbos laiku.

Meditacijos populiarumas sukūrė milžinišką rinką, kurioje, deja, veikia ne tik sąžiningi mokytojai, bet ir nesąžiningi veikėjai, pasirengę išnaudoti žmonių pažeidžiamumą ir dvasinius ieškojimus.

Kelias į rimtas problemas gali prasidėti labai nekaltai – nuo paprastos meditacijos programėlės ar seminaro. Tačiau žmogus, apimtas manijos būsenos ar tiesiog ieškantis išsigelbėjimo, gali greitai įklimpti giliau: pradėti lankytis ašramuose, aklai sekti „guru“, atiduoti jam savo pinigus ir galiausiai atsidurti destruktyvioje sektoje, kurioje prarandama ne tik autonomija, bet ir ryšys su realybe.

Žmogaus poreikis turėti autoritetą ir vedlį yra natūralus, tačiau „dvasiniame turguje“ jis dažnai išnaudojamas. Susiformuoja nesveika priklausomybė nuo mokytojo, kuris tampa vieninteliu tiesos šaltiniu. Mokinys pradeda garbinti savo guru, girtis jo vardu ir galiausiai pats, apimtas narcisistinio impulso, pradeda kurti savo mokinių ratą. Ironiška, kad šis mechanizmas, pasak A. Kucharevo, stebėtinai panašus į tam tikras tendencijas pačių psichologų bendruomenėje, kur supervizijos kartais virsta maniakiška priklausomybe nuo labiau patyrusio kolegos. Tai rodo, koks universalus ir gajus yra šis priklausomybės modelis.

Atskleidus tamsiąją meditacijos pusę, kyla natūralus klausimas: tai kaip ja naudotis saugiai? Atsakymas slypi ne pačioje technikoje, o požiūryje į ją.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis – nustoti laikyti meditaciją stebuklingu vaistu. Tai yra tiesiog vienas iš daugybės psichologinių įrankių, kaip ir dienoraščio rašymas, pasivaikščiojimas gamtoje ar pokalbis su draugu. Ji gali padėti, bet neišspręs gilių asmenybės problemų, neišgydys depresijos ir nepakeis psichoterapijos.

Daugelis klaidingai mano, kad meditacijos tikslas yra „nieko negalvoti“ arba pasiekti palaimingą būseną. Iš tiesų, tikrasis sąmoningumo (angl. mindfulness) tikslas yra visiškai priešingas – ne pabėgti nuo realybės, o kuo pilniau ją išgyventi. Puikus pavyzdys – indų plovimas. Nesąmoningai plaudami indus, mes mintimis klaidžiojame ateityje ar praeityje. Sąmoningas indų plovimas – tai buvimas „čia ir dabar“: jausti vandens šilumą, lėkštės paviršių, ploviklio kvapą. Šį principą galima taikyti bet kurioje veikloje, ir tai yra tikroji meditacijos esmė.

Psichiškai sveikam žmogui, kuris adekvačiai vertina meditacijos galimybes, ji gali pasitarnauti kaip puikus įrankis siekiant konkrečių tikslų:

• Nerimo ir streso mažinimas.
• Poilsis ir atsipalaidavimas nuo kasdienės rutinos ir pareigų.
• Minčių stebėjimas ir gebėjimo jas paleisti ugdymas.
• Rūpinimasis savimi ir laiko skyrimas tik sau.

Meditacija yra galingas, bet dviašmenis įrankis. Jos nauda ar žala priklauso ne tiek nuo pačios technikos, kiek nuo praktikuojančiojo psichinės sveikatos būklės, jo lūkesčių ir požiūrio.

Raktas į saugią ir naudingą praktiką yra ne aklas technikų kartojimas, o sąmoningumas apie pačią praktiką. Tai reiškia gebėjimą kritiškai įvertinti savo psichinę būklę, žinoti galimas rizikas, atpažinti nekompetentingus ar nesąžiningus mokytojus ir atsispirti komercializuotiems pažadams. Prieš pasineriant į bet kokias saviugdos praktikas, verta prisiminti seną tiesą: didžiausia atsakomybė už mūsų psichinę sveikatą tenka mums patiems. Ieškokime ne stebuklų, o realios ir tvarios pagalbos sau, pasitelkdami protą, sveiką skepticizmą ir atvirumą.