Jogos demonizavimas: pagarbus atsakas į Jolitos liudijimą

 

Sveiki visi. Šį kartą noriu pasidalyti mintimis apie visai neseniai viešojoje erdvėje pasirodžiusį liudijimą apie jogą, kurį išsakė Jolita – buvusi jogos praktikė ir mokytoja, šiuo metu išpažįstanti krikščionybę. Kadangi ne vienas manęs klausė, ką apie tai manau, nusprendžiau išsamiai pasidalyti savo požiūriu.

Pirmiausia noriu pasakyti: gerbiu kiekvieno žmogaus dvasinį kelią. Žmogus turi teisę ieškoti, klupti, kilti ir keistis – ir tai yra jo teisė bei laisvė. Jolitai nuoširdžiai linkiu rasti meilę Kristuje, atrasti vidinę ramybę, būti laiminga. Visi nuoširdžiai tikintys žmonės, nesvarbu, kokiai tradicijai priklauso, man yra verti pagarbos. Tai svarbiausia.

Tuo pačiu noriu atsakyti į išsakomus teiginius apie jogą – praktiką, kurią pats gilinu ir vedu joga nidra ir meditaciją jau virš 20 metų, studijuoju vedų filosofiją, jogos psichologiją ir šventraščius nuo 19-erių metų (man šį mėnesį sueis 54). Turiu praktinės patirties ne tik kaip studentas, bet ir kaip mokytojas – meditacijose, joganidros praktikoje, paskaitose, gyvenime.

Todėl šis atsakymas – ne puolimas, o kvietimas pažvelgti giliau.

Joga – tai sanskrito žodis yuj, reiškiantis „jungtį“. Jogos tikslas – sąmonės susivienijimas su gilesne, dvasine žmogaus prigimtimi. Skirtingiems žmonių tipams joga siūlo skirtingus kelius: Bhakti joga – atsidavimo ir meilės kelias. Karma joga – tarnystės kelias. Jñana joga – išminties, žinojimo kelias. Rāja joga – meditacinė disciplina. Hatha joga – kūno, kvėpavimo, energijos pusiausvyros kelias.

Asanos – tai tik viena iš aštuonių jogos pakopų (kaip jas aprašė išminčius Patañdžalis). Jų paskirtis – paruošti kūną ir protą vidiniam susitelkimui. Jos nėra nei ritualai, nei garbinimo veiksmai. Dažnai jos pavadintos pagal gamtos reiškinius ar gyvūnus – medis, krokodilas, plūgas – tai metaforos, padedančios įsivaizduoti padėtį, o ne dievybių šaukimas.

Joga nėra religija. Ji gali būti praktikuojama tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų. Tai vidinis kelias į sąmoningumą. Jogos asanos nėra laikomos religiniu ritualu, nes jos gali būti praktikuojamos nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų.

Jolita savo liudijime tvirtina, kad asanos yra tarsi „raktai, atveriantys duris deminiškai dvasiai“, o saulės pasveikinimas – tai garbinimo ritualas. Leiskite paaiškinti.

Pagarba ≠ garbinimas. Pagarba – tai dėkingumo išraiška. Kaip galime išreikšti pagarbą žmogui, kuris daro gerus darbus, taip galime pagerbti saulę – kaip gyvybės šaltinį. Ar tai reiškia stabmeldystę? Ne. Tai – sąmoningas dėkingumas. Saulės pasveikinimas (Sūrya Namaskāra) yra praktika, kurioje dera kvėpavimas, judesys, dėmesio sutelkimas. Niekas ten neverčia garbinti Saulės kaip dievybės, bet galima pasveikinti Saulę, jausti dėkingumą ir pagarbą, praktiką galima atlikti kalbant Saulės vardus. Mūsų tautoje Saulė irgi turi daug vardų, Saulė, Saulutė, Saulutėlė, Saulytė, Saulužė ir t.t. .

Jeigu žmogus praktikuoja jogą su pagarba kūnui, kurį gavo iš Dievo, su dėkingumu už kvėpavimą ir gyvybę – tai nėra nuodėmė. Tai – meilės aktas. Ir labai dažnai būtent tokie momentai žmogui padeda sustoti, išgirsti save, pajausti ramybę.

Jolitos patirtis man artima. Pats išgyvenau lūžį, kai išėjau iš Vaišnavų bendruomenės po 12 metų intensyvios praktikos. Vėliau išėjau dar iš kitos dvasinės grupės, kuriai priklausiau. Todėl suprantu, ką reiškia dvasinė krizė, išėjimas, perdegimas.

Remiantis savo patirtimi ir stebėjimu, man Jolitos patirtis labiau primena emocinio perdegimo sindromą, apie kurį nuostabiai rašo ir katalikų kunigas Pascal Ide savo knygoje "Perdegimo sindromas". Kai žmogus labai stengiasi dėl kitų, aukoja save, pamiršta ribas – galiausiai išsenka. Tada keičiasi pasaulėžiūra, žmogus ieško naujo atramos taško, dažnai radikaliai.

Klysti ir pasitaisyti po to vėl klysti – žmogiška. Bet deja išgyvenus tokią transformaciją, ankstesnė patirtis dažnai interpretuojama per naujos pasaulėžiūros prizmę. Ir tai vadinama psichologine atvirkštine racionalizacija – kai nauja prisiimta tapatybė (Jolitos atveju krikščionybė) „priverčia“ žvelgti į seną praėjusį etapą kaip į klaidą. Taip matomai Jolita dabar į savo buvusią jogos praktiką žiūri kaip į demonų įtaką – tokia jos patirtis, ji taip ją suvokia,  bet tai nereiškia, kad joga yra demoniška.

Jolita savo liudijime kalba, kad žmonės po jogos pradeda pyktis su artimaisiais, skiriasi, serga – esą tai ženklas, kad „piktoji dvasia“ pareikalavo savo duoklės. Norisi tai komentuoti ramiai ir argumentuotai.

Pirma – joga ne kuria konfliktų, o padeda juos pamatyti.

Jei moteris praktikuojanti jogą, išsilaisvina iš įtampos ir pagaliau išdrįsta pasakyti, kad šeimoje yra smurtas, ir pakelia problemą. Arba jei vyras suvokia, kad yra prislopintas ar nelaimingas, ir imasi spręsti problemą – tai yra sąmonėjimo ženklai. Be abejo konfliktai skaudūs? Taip. Bet ar tikrai jų priežastis joga? Ne – jų priežastis yra senai nespręstos situacijos, kurias nurimęs žmogus pripažįsta. Tai ne demonas veikia, o tiesa, kurios ilgai nematėme.

Antra – sveikatos problemos gali būti susijusios su gyvenimo būdu, o ne su „dvasiomis“.

Taip, jei žmogus intensyviai praktikuoja jogos pratimus, o paskui staiga meta – kūnas patiria disbalansą. Taip nutinka ir sportininkams, ir šokėjams. Tai natūrali fiziologinė reakcija, ne dvasinis „bausmės mechanizmas“.

Yra moksliniai tyrimai, kurie atitinka ir mano patirtį, kad joga: mažina stresą ir depresiją, stiprina širdies-kraujagyslių sistemą, gerina miegą, padeda po traumų, priklausomybių, stiprina nervų sistemą.

Todėl sakyti, kad joga sukelia ligas – tai ne tik neatitinka mokslinių duomenų, bet ir neatspindi tūkstančių žmonių, kurie pasveiko per sąmoningą praktiką, patirties.

Ar joga yra demonų įrankis?

„Kas nėra iš Kristaus, yra iš Šėtono“. Ši paradigma neišvengiamai demonizuoja visas kitas dvasines tradicijas: budizmą, daoizmą, sufizmą, netgi kontempliatyvų krikščioniškumą.

Bet jogos filosofijoje nėra „velnio“ koncepcijos. Yra: Avidyā – neišmanymas, Karma – veiksmų pasekmės, Rāga–Dveṣa – prisirišimai ir atstūmimai.

Joga moko, kad kančios šaltinis – ne išorinis demonas, o mūsų pačių tapatinimasis su ego, troškimais ir baime, iš kurių gimsta tokios ydos, kaip pikybė, pavydas, godumas, rūstumas, tingėjimas ir pan. Joga kviečia grįžti į sąmoningumą, į ramybę, į neprievartą (ahimsā), tiesą (satya), skaistumą (brahmacharya), dvasinę švarą (śauca), paprastumą ir meilę. Ar tokie principai gali būti demoniški?

Tarkim jei žmogus praktikavo asanas, bet nežinojo apie šiuos principus, jei joga jam buvo tik forma be turinio – tuomet natūralu, kad tai galėjo virsti į frustraciją ar net duoti išsekimą (Galimai taip vyko su Jolita). Tačiau tai – ne jogos kaltė, o žmogaus paviršutiniškumas. Kaip ir krikščionybė be Kristaus meilės virsta dogmatizmu, taip ir joga be sąmoningumo virsta tuščia poza.

bendrai tai Jolitos pasakojimas yra nuoširdus ir gilus. Jis vertas dėmesio kaip žmogaus dvasinio kelio liudijimas. Tačiau jos patirtis neturėtų būti priimama kaip visuotinis įrodymas, kad joga – tai demonų valdoma sistema.

Joga nėra religija. Bet ji gali būti dvasinis kelias – ir dažnai toks ir yra. Ją praktikuoja tiek krikščionys, tiek budistai, tiek ateistai kurie aišku neina jokiu dvasiniu keliu.  Kaip saulė danguje šviečia visiems, taip ir jogos kelias gali būti prieinamas kiekvienam, kuris ieško sąmoningumo, darnos, meilės.

Linkėčiau mums visiems neskubėti demonizuoti tai, ko dar nepažinome (nors puikybė gali kuždėti, kad jau viskas pažinta). Lygiai taip pat siūlau nevertinti kitų žmonių patirčių kaip klaidų vien dėl to, kad jos neatitinka mūsų dabartinio kelio. Tikras dvasinis augimas prasideda ten, kur baigiasi baimė, ir prasideda pagarba.

Ačiū, kad perskaitėte.
Jei šios mintys rezonuoja, pasidalykite su kitais. Tik diskutuodami ramiai, sąmoningai ir atvirai galime padėti vieni kitiems eiti Keliu kuris yra Meilė.

Edmundas Petruoka.