Atskyrimo dovana savęs pažinimo Keliu einantiesiems

Prieš kurį laiką nusprendžiau pasidaryti nedidelį tvarkymą savo socialinio tinklo – „Facebook“ – paskyroje. Išsekęs nuo įtampos, kurią kėlė priešingose barikadose stovinčių „politiškai angažuotų“ draugų nuolatiniai ginčai ir skirtingų įsitikinimų priešpriešos, dėl savo vidinės ramybės pasirinkau žingsnį – atsisakyti jų sekimo.

Ir štai, kaip ir buvo galima tikėtis – kai kurie langai užsidarė, kiti atsivėrė. Kadangi mano draugų sąraše gausu žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su dvasinėmis praktikomis, savęs pažinimo keliu, ar tiesiog aktyviai skleidžiančių „dvasinį turinį“, mano naujoji virtuali kasdienybė tapo tarsi pravertos slaptos ezoterinės realybės atspindys.

Mano siena prisipildė „atsivėrimų“, pareiškimų, įkvėptų įžvalgų, ir išties – tarp jų pasitaiko daug vertingų, nuoširdžių, išmintimi dvelkiančių minčių. Tačiau kartu atsirado ir kitas reiškinys – dvasinės reklamos, rėksmingos retorikos, savas pareigas ir titulus pačiam sau suteikusių „mokytojų“ pasisakymai. Tai žmonės, kurie kalba garsiai, kategoriškai, skelbia aukštus pareiškimus ir nesibodi pompastikos.

Stebėdamas šio reiškinio mastą, pamačiau ir jų populiarumą. Nesu tuo sužavėtas, veikiau – nustebintas. Keista matyti, kaip daug žmonių nebeskiria esminių dalykų: kur tikras kelias, o kur – apsimetimas, kur gili patirtis, o kur – forma be turinio.

Ir tada prisiminiau save.

Didžiąją dalį savo gyvenimo esu nuėjęs savęs pažinimo Keliu. Ne kartą pradėjau viską iš naujo, nuo nulio. Esu patyręs ir skaudžių pamokų, ir įkvepiančių atradimų, nušvitimo akimirkų, bet ir suklupimų. Visa tai manyje subrendo į pareigos jausmą – pareigos nepatylėti, kai matau, kaip sąmoningi žmonės pasiklysta tarp išorinių blizgučių.

Štai kodėl noriu parašyti šią atmintinę – tiems, kurie ieško, kurie nebijo abejoti, išdrįsta išeiti iš komforto zonos, drįsta klysti, bet ir keltis. Tiems, kurie nori eiti tikrumo o ne parodijos Keliu.

Atskyrimo dovana Keliu einantiesiems:

Dvasinis kelias – tai ieškojimo, augimo ir tiesos pažinimo kelias. Tačiau šiame kelyje žmogus gali susidurti ne tik su mokymu, vedančiu į savęs pažinimą, bet ir su reiškiniais, kurie jį iškreipia. Vienas tokių reiškinių – dvasinis narcizas. Tai asmuo, apsimetantis dvasiniu mokytoju, tačiau siekiantis ne Dieviškosios Esaties pažinimo, o garbės, valdžios ir sekėjų pritarimo.
Toliau pateikiu penkis požymius, kurie gali padėti atpažinti dvasinio narcizo bruožus ir atskirti jį nuo tikrojo Mokytojo.
1. Pretenzija į dievišką leidimą ir išskirtinę misiją
Kai žmogus teigia: „Gavau leidimą iš Aukščiau“, „mane veda Archangelai“, „esu aukštesniųjų pasaulių atstovas Žemėje“, – būtina suklusti. Tokie pareiškimai, dažnai nei patikrinami, nei pagrindžiami, tampa instrumento savęs išaukštinimui. Dvasinis narcizas save iškelia aukščiau kitų, o abejojantys ar klausiantys yra laikomi neišsivysčiusiais, nepasiekusiais, „užprogramuotais“ ar „paveiktais matricos“. Tuo tarpu tie, kurie aklai tiki, priskiriami „šviesių vibracijų sieloms“. Tai – subtili dvasinės hierarchijos imitacija, kurioje mokymas tampa manipuliacijos įrankiu.
2. Įmantri, mistifikuota terminija
Dvasinis narcizas dažnai pasitelkia sudėtingus, miglotus terminus: „energetiniai limitai“, „aukštos ir žemos vibracijos“, „kosminiai egzorcizmai“. Tokia kalba sukuria autoriteto iliuziją, tačiau iš esmės neveda į tiesos pažinimą, o veikiau stulbina ir painioja. Tikras mokymas skaidrus, aiškus ir vedantis į supratimą, o ne į spėliones.
3. Emocijų svyravimai vietoje tiesos
Vietoje nuoseklaus mokymo, dvasinis narcizas pasitelkia pakylėtą euforiją, šypsenas vieniems ir šaltumą kitiems, pabarimus bei grėsmingas užuominas. Šiame teatrališkume gimsta ne nuoširdus mokymas, bet emocinis prisirišimas. Kartais jis gali imituoti žmogiškumą ir paprastumą, tačiau tai daroma tik siekiant sustiprinti sekėjų priklausomybę ir žavėjimąsi juo.
4. Dvasinės priklausomybės kūrimas
Dvasinis narcizas neskatina savarankiškumo. Priešingai – jis kuria psichologinę ir dvasinę priklausomybę: „dar nesi pasiruošęs“, „vienos sesijos neužteks“, „ateik dar kartą – reikia pakelti tavo vibracijas“. Tikras Mokytojas moko neprisirišimo ir laisvės, jis veda į vidinę nepriklausomybę. Narcizas gi siekia išlaikyti sekėją, o nepriklausomai mąstančius atmeta, apsimesdamas neprisirišusiu. Tai – gudri kontrolės forma.
5. Nepakantumas kritikai ir abejonėms
Jeigu sekėjas ima abejoti, kelti klausimus ar vertinti kritiškai, jis tuoj pat apkaltinamas puikybe, dvasiniu nuopuoliu, prieš jį gali būti nukreipti kiti sekėjai. Toks žmogus staiga gali būti atskirtas, netekti visos „dvasinės šeimos“ bei jausti, kad „nuo jo nusigręžė net Dievas“. Tai – manipuliacijos menas, kuomet baimė prarasti bendruomenę ar dvasinę paramą paverčiama kontrolės įrankiu.


Dvasinis narcizas visada išlieka teisus, neklystantis. Kol žmogus bijo suklysti, netekti dvasinės paramos ar išorinio „šaltinio“, tol išlieka šio modelio įtakoje.
Tiesa glūdi ne kitame, o savyje. Tikras Mokytojas veda į savęs pažinimą, ne į savo asmens garbinimą.
Ir čia dar slypi pačio aukščiausio lygio manipuliacija, kai dvasinis narcizas pasiskelbia jog nebeturi sąvasties, jog jis jau yra gryna Dvasia. Na ir aišku tą faktą jis pats paskelbia ir tik pats tegali patvirtinti, NEDRĮSKITE ABEJOTI !

EP