Luangta Narongsak Kheenalayo - Paleidimo menas: kelias į ramybę ir išsilaisvinimą
Visos paskaitos vertimas čia
Meditacijos paskaita: apie ramybę, paleidimą ir mirties kontempliaciją
(struktūrizuotas vertimas)
[Mokytojas]
Dabar jau 20 valanda. Laikas prabėgo akimirksniu. Galime baigti mūsų sėdimą meditaciją. Lėtai atmerkite akis.
Kai širdyje atsiranda džiaugsmas, kylantis iš vidinės ramybės, laikas ištirpsta. Jis teka greitai. Toks džiaugsmas, kylantis iš samatha (ramybės) meditacijos, turi nepaprastai didelę dvasinę vertę. Jis pranoksta netgi dosnumą ar dorovingumą. Kiek daug nuopelnų galima sukaupti laikantis doros ar aukojant – tačiau tai vis tiek neprilygsta ramiai, laimingai ir išsivalančiai širdžiai.
Jeigu praktikuosite nuosekliai, stabiliai, tai atneš dar didesnę dvasinę naudą. Ramus protas – tai tarsi vidinis aukojimas. Jūs paaukojate savo troškimus, pyktį, kančią. Tai pranoksta bet kokią išorinę dovaną.
Kai širdis pasiekia tokį ramybės lygmenį, joje nekyla noras kenkti nei sau, nei kitiems. Tokioje būsenoje nėra agresijos ar neapykantos. Tokia širdis yra dora pati savaime.
[Mokinys]
„Kai bandau vizualizuoti Budos atvaizdą, man neišeina. Žinau, kaip jis atrodo, bet kai užsimerkiu, nepavyksta jo matyti aiškiai. Ką daryti?“
[Mokytojas]
Kai klausiu: „Ar gali mintyse prisiminti savo motinos ar tėvo veidą?“ – ar sugebi tai padaryti?
Taip? Vadinasi, jau žinai, kaip veikia vizualizacija. Tai natūralus vaizdinio prisiminimas. Tuomet ir Budą gali vizualizuoti taip, kaip prisimeni mamą ar tėtį.
Nebūtina užsimerkti. Galima tai daryti ir atmerktomis akimis. Tiesiog įsivaizduok savo motiną. Ar gali? Lygiai taip pat prisimink Budos atvaizdą – su ta pačia širdies šiluma, su tuo pačiu aiškumu.
[Mokinys]
„Šiandien, nors oras vėsus, meditacijos metu jaučiau, kaip kūne kyla karštis. Prakaitavau iš vidaus. Ar tai normalu?“
[Mokytojas]
Visiškai normalu. Kartais meditacijos metu kūnas reaguoja karščiu ar šalčiu. Kartais kyla energijos bangos. Svarbiausia – neįsikibkite į šiuos pojūčius. Netepkite jų mintimis. Leiskite jiems tiesiog būti. Tęskite praktiką.
[Mokinys]
„Medituoju ilgą laiką, bet kartais jaučiu poreikį sustoti. Tarsi reikia pertraukos. Nenoriu grįžti prie pasaulietiškų veiklų, bet tiesiog nebejaučiu įkvėpimo tęsti. Kodėl taip vyksta?“
[Mokytojas]
Tavo protas tapo neramus. Jis persisotinęs. Kai protas nesubalansuotas, jis pradeda blaškytis, o širdyje kyla įtampa. Tu nebepraktikuoji su tikru paleidimu. Tu verčiau bandai kažką pasiekti, išspausti.
Dvasinė praktika nėra rezultatų siekimas. Ji – tai nuolatinis paleidimas. Ne „noriu gauti, pamatyti, patirti“, bet „leidžiu tam būti, nesilaikau“.
Jei praktikuoji, bet širdyje yra troškimas „gauti“ – kentėsi. Kančios šaltinis yra troškimas. Tikras paleidimas – tai žingsnis po žingsnio paleisti viską, ką laikome: meilę, pyktį, baimę, prisirišimą.
Tai nėra „atsisakyti“ jėga ar valia – tai išmintingas paleidimas, kylantis iš Tiesos matymo.
[Mokinys]
„Bet kaip paleisti troškimus? Jie atrodo tokie galingi... Kaip iš tikrųjų paleisti?“
[Mokytojas]
Paleidimas prasideda nuo suvokimo: net mūsų kvėpavimas nėra mūsų. Kiekvienas įkvėpimas – laikinas. Jis ateina ir išeina. Jis miršta. Jis nėra „aš“.
Visa gyvybė – kaip kvėpavimas. Ji nuolat juda link senatvės, ligos, mirties ir atsiskyrimo. Niekas negali šito sustabdyti. Net Buda turėjo numirti.
Nėra nieko, ko galėtume laikytis. Niekas negali būti „mano“ amžinai. Gyvenimas – kaip deganti žvakė. Ji užsidega gimimo momentu ir lėtai dega iki visiško užgesimo.
Todėl kiekvieną įkvėpimą naudok Tiesai kontempliuoti. Medituok apie šią nepastovumo tikrovę. Kai protas tai išvysta – jis natūraliai paleidžia. Ne iš prievartos. Ne iš teorijos. Iš tiesioginio žinojimo.
[Mokinys]
„Ar apie tai reikia mąstyti tik meditacijos metu?“
[Mokytojas]
Ne. Tiesos kontempliacija turi tęstis visą dieną. Net ir einant, sėdint, stovint, valgant, dirbant – nuolat atsimink: gyvenimas yra laikinas, kūnas sensta, mirtis neišvengiama, viskas bus palikta.
Jei kontempliuosi tik per sėdimą meditaciją – bus per vėlu, kai mirtis pasibels. Jei nesugebėsi paleisti iki paskutinio atodūsio, išeisi iš šio pasaulio su kančia. Bet jei tavo širdis visą gyvenimą mokėsi paleisti – mirtis bus taiki.
[Mokytojas – tęsia pasakojimą apie savo asmeninę praktiką]
Mano paties praktika buvo tokia pati. Dirbdamas teisėju Aukščiausiajame Teisme niekada nenustojau praktikuoti. Iš tikrųjų praktiką pradėjau dar vaikystėje. Vėliau, studijuodamas universitete, turėjau galimybę susitikti su daugybe gerbtinų mokytojų – tarp jų buvo netgi arahantai (visiškai prabudusieji).
Per vasaros atostogas vykdavau į miškus praktikuoti su šiais mokytojais. Kartais trumpam tapdavau vienuoliu. Tačiau kadangi dar nebuvau baigęs studijų, man buvo pasakyta: pirmiausia pabaik mokslus.
Baigiau teisės studijas vos per dvejus su puse metų, vėliau tęsiau magistrantūros studijas. Tapau advokatu, vėliau – teisėju. Tačiau net ir dirbdamas, visą laiką tęsiau praktiką. Meditacija niekada nebuvo nutrūkusi.
[Mokytojas – apie mirties kontempliaciją per asmeninius praradimus]
Dirbdamas teisėju, pamačiau, kaip vienas po kito miršta mano artimieji – seneliai, dėdės, tėvai, netgi mano paties vaikas žuvo eismo įvykyje. Tai buvo sukrėtimas. Nusprendžiau – turiu iki galo susidurti su mirtimi. Tada tris mėnesius iš eilės neleidau sau net prigulti miegoti. Dieną ir naktį, be pertraukos, kontempliavau mirtį.
Netgi sėdėdamas teismo salėje, nagrinėdamas bylas, viduje tęsiau kontempliaciją. Apie gimimą, senėjimą, ligą, mirtį, atsiskyrimą – viską, kas neišvengiamai atveda į kančią. Nes visa, prie ko prisirišame, galų gale prarandame.
Praėjus maždaug dviem su puse mėnesio tokios nepertraukiamos kontempliacijos, įvyko dvasinis lūžis. Atrodė, kad kūnas tiesiog išnyko. Jo neliko. Tarsi viskas būtų ištirpę. Tik sąmonė – kaip erdvėje žybsinčios šviesos. Būsena, kuri kyla ir nyksta, kyla ir nyksta.
Nebuvo nė vienos minties ar proto būsenos, kuri galėtų įsitvirtinti. Viskas buvo tik laikina, tik akimirka. Ir tada manyje įvyko lūžis – iš širdies pakilo supratimas: „Protas nėra pastovus. Protas nėra aš. Protas nepastovus.“
Ir tuo momentu visa pasaulio struktūra, kurią laikiau tikra, tarsi subyrėjo.
[Mokytojas – apie tikrą paleidimą]
Tada supratau, kad norint tikrai paleisti, reikia ne tik žinoti šiuos dalykus protu. Neužtenka skaityti ar klausytis. Reikia, kad širdis pati pamatytų Tiesą. Tik tada įvyksta tikras paleidimas – ne todėl, kad taip nusprendei, bet todėl, kad tai pasidaro savaime. Kai matymas tampa aiškus – laikytis tiesiog nebeįmanoma.
Nuo to momento pradėjau mokyti kitus. Net dar būdamas teisėju, jau mokiau praktiką. Laikui bėgant atsirado mokinių iš viso pasaulio. Netgi buvo sukurta dvi interneto svetainės, skirtos Dharmos mokymui.
[Mokytojas – apie apsisprendimą tapti vienuoliu]
Kai atėjo tinkamas metas, atsisakiau teisėjo pareigų ir priėmiau vienuolio įžadus – tam, kad galėčiau atsidėti tik Dharmos skleidimui. Tapęs vienuoliu, turėjau galimybę pasiekti daug daugiau žmonių nei tada, kai buvau teisėjas.
Dabar nuolat keliauju. Mokiau Anglijoje, Škotijoje, Suomijoje, visame Skandinavijos regione, Šveicarijoje, Vokietijoje. Vos kelioms dienoms grįžau į Tailandą – tuoj pat išvykau mokyti į šiaurę, į Čiangmajų, paskui – į rytų provincijas, ir vėl grįžau čia, kad galėčiau būti su jumis.
Šiandien visą savo gyvenimą esu paskyręs vienam dalykui – skleisti Tiesą, Dharmą. Atidaviau viską: pareigas, turtą, šlovę, patogumus. Visa tai palikau, nes tai neturi vertės, lyginant su tikrosios Tiesos skleidimu.
[Paskaitos pabaiga – tylos kvietimas]
Tad dabar – likime tyloje. Kvėpuokime ir būkime širdyje. Leiskime Tiesai įsišaknyti ne per žodžius, bet per tiesioginį buvimą.
Paskaitos vertimas atliktas su ChatGPT pagalba.
Komentarai
Rašyti komentarą