70 diena. Apie patyčias: energetinis ir dvasinis smurtas

Sveiki, šiandien noriu pakalbėti apie temą, kuri daugeliui aktuali, bet dažnai nutylima – apie patyčias. Šis kalbėjimas inspiruotas neseniai įvykusio atvejo, kai šviesus sąmoningas žmogus sulaukė patyčių po to, kai viešai išsakė savo dvasinę pasaulėžiūrą. Vienas žinomas komikas, kurio asmeniškai nepažįstu – pasityčiojo iš jo viešai, su humoristine forma, tarsi iš to būtų galima juoktis. Tokie žmonės, matyt, iš to ir uždirba – per šaipymąsi iš kitų.

Tačiau sveikoje visuomenėje patyčios neturėtų egzistuoti. Jeigu jos yra toleruojamos – tai reiškia, kad pati visuomenė serga. Rimtai serga. Ir šita liga – ne kūno, bet sąmonės. Ir jei ji negydoma, pasekmės bus ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės.

Patyčias prilyginčiau fiziniam smurtui. Jos – tai psichinė agresija, energetinis smūgis. Ypač pavojingos patyčios, kurios pateikiamos su humoru – lyg linksmai, lyg nekaltai, bet jų poveikis aukai gali būti labai destruktyvus. Kai žmogus viešai pašiepiamas, į jį paleidžiama galinga tamsi energetinė banga – griaunanti, slopinanti, žeidžianti. Jei aukos dvasinis laukas silpnas, ši energija gali pramušti jos apsaugą. Ir tada įvyksta vidinis sprogimas – psichologinis ir dvasinis sužeidimas, kuris gali tęstis metų metus. Taip sužalota sąmonė pritraukia dar daugiau kančios.

Tačiau jei šviesaus žmogaus dvasinė jėga stipri – ta tamsi energija atsimuša į vidinį skaidrumą, į aukštesnę apsaugą. Tokiu atveju įžeidimas ne pasiekia tikslą, o grįžta atgal – sustiprėjęs. Tai natūralus energetinis grįžtamasis dėsnis. Tai ne kerštas, o atspindys – veidrodis, kuris atspindėdamas siunčia atgal tai, kas buvo pasiųsta.

Tokiam humoristui grįžtamoji banga gali būti destruktyvi – ne tik jam pačiam, bet ir tiems, kurie juo žavisi, juokiasi kartu, palaiko, seka. Net jo artimieji, šeima, gyvūnai ar aplinka gali patirti netikėtas nelaimes ar ligas – nes jie susijungę su tamsios energijos ekskaluotoju, generuojančiu neapykantos energiją, pridengta lyg nekaltų meistrišku humoru. Grižtamasis veiksnys ne bausmė, tai energetinė atsakomybė. Tai – natūralūs dvasinių mainų dėsniai.

Jeigu žmogus, skleidžiantis patyčias, būtų nusitaikęs į auką, neturinčia apsaugos – grįžtamasis smūgis nebūtų toks stiprus. Bet kai patyčių objektas yra žmogus, turintis dvasinį stuburą, turintis ryšį su aukštesnėmis jėgomis nes Dangus jį saugo. Tamsa atsimuša į Šviesą ir grįžta. Ne todėl, kad Dangus baustų, bet todėl, kad visatoje egzistuoja energetinė pusiausvyra. Ką išsiunti – tą ir gauni. Kiekvienas pasityčiojimo veiksmas tampa energetiniu mainu. Išsiusta energija pareina atgal,siuntėjas turi „suvartoti“ savo paties tamsą.

Visų patyčių šerdis – dvasinė ir psichologinė nebranda.  Puikybė, pavydas, godumas, vidinė tuštuma – iš jų gimsta pašaipa, noras nuvertinti kitą. Patyčios niekada nekyla iš šviesos ar gerumo. Jos yra žmogaus vidinės kančios ir tuštumos išraiška, kuri per agresiją siekia bent trumpam užsipildyti ir palengvinti  skausmą.

Jeigu humoristo siela dar blyksi, dar rusena šviesa – tokia grįžtamoji banga gali jį sukrėsti, pažadinti. Bet tuo pačiu patyčios stiprina žemiausias savybes – žiaurumą, savimeilę, abejingumą. Ilgainiui tai tampa įpročiu, formuoja charakterį. Kuo dažniau žmogus kartoja tokį elgesį, tuo labiau įcementuoja savo sąmonę į materiją. Jautrumas silpnėja, empatija išsijungia, gėdos jausmas nyksta. O juk būtent gėda ir atgaila – tai keliai į prabudimą, nuo to viskas prasideda.

Toks žmogus tarsi užprogramuoja nejautrumą kito skausmui – o tai yra labai pavojinga. Jis gali prarasti sąžinę, sąmoningumą, atjautą. Ir kadangi ji yra žinomas, daug kas jį seka, jis formuoja tam tikrą visuomenės dalį, kuri juokiasi kartu, kuri ploja, dalijasi, seka tokį turinį. Visi šie žmonės tampa sąmoningi ar nesąmoningi šio proceso dalyviai energetiniai palaikytojai, reiškia ir jie patirs vienokį ar kitokį nuosmūkį. Jie dalyvauja tarsi dvasinėse „juodosiose mišiose“. Tokių "ritualų" energetika yra žemų vibracijų, ne šviesą stiprina, o žlugdančią energiją generuoja. Ir tai jiems ir organizatoriui ir pritariantiems dalyviams, palieka pėdsaką ne tik šio gyvenimo energetikoje, bet ir pomirtinėje kelionėje.

Mūsų gyvenimas trapus. Vieną akimirką kvėpuojame, kitą – viskas gali pasikeisti. Kai paliksime kūną, pasiimsime tik savo psichinę energiją – sąmonės būseną. Ir jei ta sąmonė įcementuota į tamsą, jei ji persmelkta pasityčiojimo, neapykantos, tada mūsų kelias tęsis į atitinkamą lygmenį subtiliuose pasauliuose. Čia materialistinė filosofija baigiasi, palikus fizinį kūną, gyvenimas tęsiasi, deja šiuo atveju jis toks kokį būdami kūnuose pasiklojome. Kaip pasiklosi taip ir išsimiegosi, liaudies patarlė.

Pagal budistinę kosmologiją – tai gali būti atgimimas žemesniuose pasauliuose: asurų, demonų ar net pragarų sferose. Arba gimimas tokioje šalyje, kur vyrauja smurtas, priespauda. Astrologiškai tai reiškiasi sunkiais horoskopais, sudėtingomis planetų padėtimis – žmogus gimsta su charakteriu, kurio pats nesupranta, kodėl jam šį gyvenimą tiek daug kančios, bet tai – jo paties praeities darbų atspindys.

Yra ir kolektyvinė atsakomybė. Kai smurtas ar patyčios tampa masine norma, kolektyvas ima kentėti. Net tie, kurie nieko bloga nedarė, bet yra to kolektyvo dalis. Smurto energija užkrečiama, ji pereina kaip virusas. Ir jei pakankamai daug žmonių ją palaiko – ta banga užkrečia visuomenę. Ištisos tautos patiria žlugimą, izoliaciją, ppuvimas prasideda – iš vidaus.

Tokioje visuomenėje, tie, kurie pasisako prieš smurtą, kurie gina, kurie šviečia – dažnai būna apkaltinti. Nes  kolektyvinė sąmonė, įklimpusi į tamsą, nebeatpažįsta šviesos. Ji ima laikyti šviesą agresija. Tai yra sąmonės degradacijos požymis – labai pavojingas momentas, gęsiantis tautos išnykimu.

Kaip gi išeiti iš šito dvasinio nuosmukio? Pirmiausia, pokytis prasideda nuo mūsų pačių, nuo šviesių žmonių, sąmoningų žmonių, jeigu jie atlaiko savo brolių ir seserų, tautiečių atgresiją, per – sąmoningumą. Tai daro poveiki kitiems, tada vyksta pripažinimas kad taip nereikia elgtis, buvo padaryta klaida. Po to to nedarymas, gyvenimas pagal šviesias vertybes ir šviesą nešančių žmonių gerbimas.  Atsiprašymas, jeigu nuoširdus, išlaisvina – ne tik nukentėjusįjį, bet ir patį kaltininką. Tai kaip dvasinė chirurgija – kuri išpjauna auglį iš sielos. Jei įmanoma – reikia atitaisyti padarytą žalą, bent simboliškai. Tai stiprina energetinę pusiausvyrą.

Dar vienas svarbus aspektas – nuoseklus asmeniškas darbas su savimi. Stebėti savo impulsus, nepalaikyti vidinio destruktyvumo. Lavinti empatiją, ugdyti geranoriškumą.  Kai pasielgi priešingai nei tavo destruktyvus impulsas – tada vyksta tikroji vidinė alchemija. Siela atgauna subtilumą, jautrumą, šviesą.

Kai žmogus turi stiprų energetinį lauką, aukštą dvasinį lygį – tamsios energijos negali jo pramušti. Tokiam žmogui už nugaros stovi nematomi sąjungininkai – vadinkime tai Dangumi, Dvasiniu lauku, Karmine pusiausvyra, Dharma. Tokį žmogų gina ne tik jo vidinė stiprybė, bet ir sąmonės kokybė, kuri rezonuoja su aukštesnėmis vibracijomis.

Tačiau jei patyčių auka yra pažeidžiama, jeigu ji išsigąsta, palūžta – tada tamsi energija ją pasiekia ir įsismelkia. Tai gali sukelti depresiją, savęs nuvertinimą, savigraužą, ligas. Todėl labai svarbu stiprinti savo vidų – per dvasinę praktiką, meditaciją, savistabą, sąmoningus ryšius su žmonėmis, kurie palaiko šviesą.

Kai mes patys esame stiprūs, apsaugoti, gebame ir kitus ginti – savo buvimu, savo spinduliavimu, savo požiūriu. Tai jau gydantys energetiniai mainai. Tamsa negali įsiskverbti ten, kur stipri šviesa.

Patyčios – ne smulkus nusižengimas. Tai yra durys į griūtį. Tačiau tai gali būti ir durys į prabudimą. Viskas priklauso nuo mūsų sąmoningumo ir pasirinkimų.

Tad ugdykime jautrumą, neleiskime sau juoktis iš kito skausmo. Nes juokas, kilęs iš pajuokos – yra aštrus ginklas. O ginklas, nukreiptas į kitą, vieną dieną atsisuka prieš mus pačius. Iki sekančio karto.

Edmundas

Tekstas sudarytas remiantis audio podkastu.
https://www.youtube.com/@petruoka