Autentiška meilė sau ar dvasinis narcisizmas?
Šiandien noriu panagrinėti svarbų ir subtilų klausimą: kuo skiriasi tikra, autentiška meilė sau nuo vadinamojo dvasinio narcisizmo? Abu reiškiniai kalba apie meilę, rūpestį savimi, dvasinį augimą. Tačiau vienas veda į gilų ryšį su savimi ir kitais, o kitas – į savęs išaukštinimą, moralizavimą bei manipuliavimą.
TRYS MEILĖS SAU LYGMENYS
Paviršinė (terapinė) meilė sau
Tai pirmasis meilės sau etapas, dažniausiai pasireiškiantis po terapinio darbo ar traumos gijimo proceso. Žmogus mokosi nebesmerkti savęs, atsisako savidestruktyvių įpročių, siekia geresnės savijautos. Tačiau ši meilė dažnai tebėra sąlygota – ji priklauso nuo sėkmės, išorinių įvertinimų, socialinių tinklų dėmesio.
"Kai sekasi – myliu save. Kai nesiseka – atstumu."
Tokiu atveju gali pasireikšti perfekcionizmas, priklausomybė nuo pripažinimo, paviršinis pozityvumas. Meilė tebėra glaudžiai susijusi su ego struktūra ir nesiekia gilesnės savasties.
Autentiška meilė sau
Tai gilesnis meilės sau lygmuo, kuris remiasi nuosekliu savęs priėmimu – ne tik savo stipriųjų pusių, bet ir silpnybių, baimių, o svarbiausia – šešėlio.
Autentiškoje meilėje sau žmogus moka save mylėti net tada, kai jaučiasi palūžęs, kai jam nesiseka, kai padaro klaidų, kai iškyla vidiniai konfliktai. Tai meilė, kuri nėra priklausoma nuo geros savijautos ar įspūdžio, kurį darome kitiems.
"Myliu save net tada, kai bijau. Net tada, kai klystu."
Autentiška meilė sau kyla iš sąmoningo santykio su savimi. Ji nebėra grindžiama išoriniais kriterijais ar emociniu pakylėtumu. Ji tyli, stabili, atjaučianti. Ji leidžia būti savimi – be kaukių, be vaidybos.
Dvasinė meilė sau
Tai meilė, peržengianti asmenybės ribas. Čia žmogus myli ne tik save, bet jaučia vienybę su visomis būtybėmis. Tai meilė dvasinei esmei, sielai – ne formai, ne socialiniam vaidmeniui.
"Meilė sau tampa meilė viskam, kas yra."
Šio lygmens meilė nepriklauso nuo to, ar esi matomas, ar priimtas, ar tau sekasi. Ji kyla iš tylos, susiliejimo su būtimi. Ji nei demonstruojama, nei įrodinėjama – tai vidinė būsena. Tokia meilė ugdoma per meditaciją, metta, tonglen praktiką. Iš išorės ji gali būti visai nematoma, tačiau viduje – tai gili ramybė, skaidrumas, buvimas sąmonėje.
DVASINIS NARCISIZMAS – KAS TAI?
Dvasinis narcisizmas kyla iš pažeisto ego, kuris pasisavina dvasines sąvokas ir jas naudoja savo savivertei kelti. Toks žmogus deklaruoja meilę sau, tačiau kartu nepaiso kitų ribų, moralizuoja, manipuliuoja.
"Aš myliu save, todėl tu privalai manęs klausyti, pritarti, žavėtis."
Ši „meilė“ tampa kauke. Už jos – poreikis būti ypatingu, išaukštintu, šviesos nešėju. Tai tampa spektakliu, kuriame visi turi dalyvauti: šypsotis, pritarti, patvirtinti.
Tačiau už fasado slepiasi nepriimtas šešėlis. Ši būsena netoleruoja skausmo, pykčio, pavydo – nes visa tai laikoma „žemomis vibracijomis“. Ir tai tampa slopinimu, gynyba.
ŠEŠĖLIO REIKŠMĖ MEILĖJE SAU
Kas yra šešėlis?
Šešėlis – tai psichologinis, jungistinis terminas. Tai viskas, kas mumyse atmesta, nepriimta, paslėpta ar užslopinta: pyktis, pavydas, gėda, baimė, kaltė, godumas, priklausomybės, kompleksai, traumos. Tai gali būti ir paveldėti dalykai – iš tėvų, giminės, net kolektyvinės pasąmonės.
„Šešėlis – tai ne tai, ko neturime. Tai tai, ką atsisakome matyti.“
Nesuvoktas šešėlis dažnai projektuojamas į kitus. Kuo stipriau mes neigiame kažką savyje, tuo dažniau tai matome aplinkiniuose: „Jie egoistai“, „Jie pavydi“, „Jie nesupranta.“ Bet kai rodom pirštu į kitą – trys pirštai visada nukreipti į mus pačius.
Kodėl šešėlio integracija – būtina?
Meilė sau be šešėlio integracijos lieka paviršutiniška. Ji tampa priklausoma nuo įsivaizduotų idealų, nuo vidinių kaukių.
„Tikroji meilė sau gimsta ne šviesoje, o tamsos priėmime.“
Tik tada, kai išdrįstame pažvelgti į savo šešėlinę pusę, kai priimame pyktį, pavydą, baimę kaip žmogaus sąmonės dalį, galime kalbėti apie tikrą meilę sau.
Terapinės, meditacinės ir dvasinės praktikos leidžia šį šešėlį integruoti. Tada jis virsta jėga. Pyktis – tampa gebėjimu nustatyti ribas. Baimė – virsta atjauta. Gėda – tampa nuolankumu.
NARCISISTINĖ MEILĖ SAU: ILIUZIJOS IR PAVOJAI
Narcisistinė meilė sau slepiasi po dvasiniais lozungais: „Myliu save“, „Esu meilė“, „Aš vertas visko.“ Tačiau ši būsena gynybinė. Jei kas nors nesutinka su tokia raiška – kyla agresyvi reakcija: vidinis konfliktas, pasipriešinimas, moralizavimas.
„Ten, kur garsiai šaukiama apie meilę, dažnai jos seniai nebėra.“
Toks žmogus bijo tylos. Bijodamas buvimo su savimi, jis nuolat ieško stimuliacijos: socialinių tinklų, pasiekimų, pripažinimo. Meditacija tampa poza, o ne būsenos gilinimu. Ir kai viskas griūva, kai ištinka emocinis sukrėtimas, žmogus „mylintis save“ išsibalansuoja.
AUTENTIŠKOS MEILĖS IŠRAIŠKA
Tikroji meilė sau – tai ne šūkiai ir ne ideologija. Ji tyliai gyvena mumyse net tada, kai jaučiamės silpni, sergam, susipainiojam. Ji išsiskleidžia tada, kai sugebame priimti savo baimes, savo silpnybes, kai neslėpiame jų nei nuo savęs, nei nuo kitų.
„Autentiška meilė sau leidžia būti netobulu. Ji – ne teiginys, o būsena.“
Tai meilė, kuri nesiekia tobulumo. Ji neignoruoja skausmo, o su juo būna. Ne neigia pavydą, bet jį pažįsta. Ne gėdijasi šešėlio, o įsiklauso į jo žinią.
Tikroji meilė sau nėra bėgimas į šviesą – tai buvimas su savimi, kai viduje tamsu. Kai esi vienas, tyloj, ir vis tiek jautiesi vertas būti.
MEILĖ SAU IR VIDINĖ PRAKTIKA
Meditacija kaip kelias į gilesnį priėmimą
Tikroji meilė sau nėra emocija, o sąmoningas buvimas su savimi – ypač tada, kai kyla sunkios emocijos. Per meditaciją išmokstame:
-
būti dėmesingi kūnui ir pojūčiams,
-
stebėti emocijas jų neslopinant,
-
atpažinti savo atstumtas dalis ir projekcijas,
-
kelti klausimą: „Ką tai sako apie mane?“, kai kas nors erzina išorėje.
Tai nuolatinė savistabos praktika, kuri ugdo atjautą ir padeda pamažu išsklaidyti iliuzijas apie tobulumą.
Galia mylėti save net sunkiausiais momentais
Autentiška meilė sau reiškia, kad aš gebu mylėti save ne tik tada, kai esu „gražus ir šviesus“, bet ir tada, kai esu supykęs, pavydus, pasimetęs. Ji leidžia būti su skausmu, o ne jo vengti.
„Skausmas – ne blogis. Jis – natūrali žmogaus egzistencinė būsena.“
Galime klausti savęs:
-
Ar gebu mylėti save, kai nesuformuoju idealaus įvaizdžio?
-
Ar gebu būti su savo vidiniu kritiku ir vis tiek išlikti šalia savęs?
-
Ar galiu likti sau artimas, kai mane niekas nepalaiko iš išorės?
Priėmimo gylis ir šešėlio įvaldymas
Tik tiek, kiek esame integravę savo šešėlį, tiek giliai galime išgyventi meilę sau. Jei vis dar nepriimame savo „tamsių“ pusių, meilė sau bus fragmentuota – laikina, paviršutiniška, priklausoma nuo išorinių sąlygų.
Tik priėmę savo žmogiškumą galime išsilaisvinti iš dvasinio narcisizmo. Tuomet meilė nebesiekia vaidinti, nebereikia „būti šviesos nešėju“. Tada tampame žmonėmis – pažeidžiamais, tikrais, bet tuo pačiu – giliais ir atjaučiančiais.
Šiame kelyje kiekvienas turime pereiti per skirtingus etapus. Meilė sau – tai procesas, o ne vienkartinis rezultatas. Svarbiausia – atvirumas sau ir pasirengimas susitikti ne tik su šviesa, bet ir su savo šešėliu.
„Tikroji meilė sau – tai buvimas su savimi, kai viskas griūva. Ji nereikalauja tobulybės. Ji kviečia į tikrumą.“
Tai meilė, kuri gydo sielą ir tirpdo ego. Kurioje nėra baimės būti žmogumi.
Komentarai
Rašyti komentarą