55 diena. Dvasinė išdavystė: kaip iš naujo atrasti save, kai nusigręžia tie kuriais pasikliovei?

Sveiki sveiki, užtemimų koridoriaus energija, kuri susijusi su mano 12 būstu, Mergelėje, Su Plutonu ir Lilit ties šia vieta vyko Kruvinasis Mėnulio užtemimas ir užtemimų koridoriaus atidarymas. Pakvietė mane pasidalinti mintimis apie vidinį skausmą kurį suteikia draugų išdavystė ir išgijimą, kurio dėka tu paaugi.

Įsivaizduokite jausmą, kai netikėtai susitinkate seną pažįstamą, kažkada buvusį artimą draugą, ir pirmoji reakcija – džiaugsmas. Tačiau jau kitą akimirką širdyje vėl sukyla sunkiai užgijęs skausmas – prisimenate, kaip tie patys draugai vieną dieną kolektyviai nuo tavęs nusisuko, nes neįtikau jų garbinamiems autoritetams. Tokią situaciją patyrę žmonės žino, kaip tai sunku ir kaip giliai tokia išdavystė paliečia mūsų vidų, bet ji taip pat pakviečia paaugti.

Dvasinė draugų išdavystė – ypatinga ir subtili žaizda. Tai ne tik santykių pabaiga ar konfliktas. Tai gilus žmogaus esmės - sielos ignoravimas, sielos vertės paneigimas, šmaukšt ir lyg tavęs staiga nebebūtų. Būdami tarp draugų, jaučiamės vertinami ir priimami, o čia staiga – tarytum tave išmeta į emocinį šiukšlyną, esi paliktas vienas su klausimais ir abejonėmis apie savo vertę ir netgi gyvenimo prasmę.

Psichologai tokią būseną vadina dvasine trauma – ji itin skaudi, nes pažeidžia mūsų esminį poreikį būti priimtiems ir mylimiems. Kai žmonės, kuriems atidavėme savo pasitikėjimą, staiga ima elgtis taip, lyg mūsų net nebūtų, sieloje lieka gili tuštuma, tai didžiausias smūgis kurio neatlaikęs gali smukti į tamsą ir destrukciją. 

Skausmo priėmimas ir jo transformavinas per atleidimą virsta išmintimi ir atjauta. Tokia situacija gali tapti kertiniu tašku mūsų asmenybės augime.  Išdrįsti pažvelgti į akis patirtam skausmui reiškia pradėti susigrąžinti savo vertę ir savastį. Tai nelengvas kelias, tačiau tik per nuoširdų ir sąžiningą dialogą su savimi galima atrasti naują ryšį su savo esme, išmokti mylėti save be išorinių patvirtinimų. Tai reiškia išgydyti vidinio vaiko traumą (meilės trūkumą), taip pat vidinio paauglio traumą, (atstūmimą). Suaugusioji mūsų dalis tinkamai suvokusi situaciją tampa dar brandesnė ir būtent ji išgydo ir vidinį vaiką ir paauglį. Mūsų vertė nepriklauso nuo kitų žmonių nuomonės ar patvirtinimo. Tik mes patys galime save iš tiesų įvertinti ir mylėti besąlygiškai.

Patyrus tokią išdavystę, turime unikalią galimybę augti ir stiprėti. Šis skausmingas išbandymas – tai durys į gilesnį savęs pažinimą, kuriame išgirstame savo vidinį balsą, intuiciją ir tikrąją savo būtį. Tai ypatinga proga tapti autentiškais ir gyventi iš širdies, nepaisant išorinio pasaulio vertinimų ir lūkesčių.

Galiausiai, kai pasveikstame ir susitaikome su praeitimi, galime atsiverti naujiems santykiams, jau remdamiesi gilesniu savęs supratimu, tvirtesniu vertės jausmu ir sąmoningumu.

Jeigu ši patirtis jums pažįstama, sustokite ir paklauskite savęs: ar mylite save, kai draugai nusisuka? Ar gebame būti patys sau tikruoju draugu? Ar renkamės  save ir gyvename autentiškai, nepaisant nieko.

Atpažinti, kad iš tiesų atleidai tave išdavusiems žmonėms, galima pagal keletą aiškių ženklų:

1. Kai prisiminęs situaciją ar žmones, kurie tave įskaudino, nebejauti stiprių neigiamų emocijų (pykčio, liūdesio, nuoskaudos), o vietoje jų jauti ramybę ar net atjautą.

2. Kai nebejauti vidinio poreikio būti suprastam ar pripažintam tų, kurie tave išdavė, vadinasi, tavo ego jau išsilaisvino nuo nuoskaudos grandinių.

3. Jeigu tau pavyksta palinkėti sėkmės, laimės ar ramybės net ir tiems, kurie sukėlė tau skausmą, tai yra rimtas ženklas, kad iš tiesų atleidai ir esi pasiruošęs judėti pirmyn.

4. Atleidimas nėra skirtas kitam žmogui – jis reikalingas tavo paties vidinei laisvei. Jei jautiesi lengviau, laisviau ir ramiau savo viduje, nejausdamas poreikio grįžti prie tos istorijos vėl ir vėl, greičiausiai jau esi paleidęs praeitį.

Iš esmės, tikras atleidimas įvyksta tada, kai tu pats susitaikai su patirta situacija, priimi ją kaip savo augimo etapą, nebeprisiriši prie praeities įvykių, o dėmesį skiri dabarties gyvenimui ir naujoms patirtims.

Žodžiai skirti buvusiems dvasiniams draugams.

Kreipiuosi į jus – tuos, kurie kažkada buvo šalia. Tuos, su kuriais dalinausi bendru keliu, širdimi, buvimu. Tyliai, be žodžių, jūs pasitraukėte. Be atsisveikinimo, be paaiškinimo, be žvilgsnio atgal, be noro paklausti o kodėl taip įvyko.

Aš ilgai nešiausi šį nutylėtą atsiskyrimą savyje – ne kaip kaltinimą, bet kaip skausmą. Skausmą ne dėl to, kad viskas baigėsi, o dėl to, kaip tai įvyko. Tylus nusisukimas žeidžia giliau nei atvira konfrontacija. Jis palieka tuštumą, kurioje ilgam skamba neatsakyti klausimai:  ar mūsų bendrystė buvo tikra?

Tačiau šiandien noriu jums pasakyti štai ką: aš paleidžiu. Be nuoskaudos, bet ir be apsimetimo, kad nieko nebuvo. Buvo – ir tai mane formavo. Skausmas tapo mano mokytoju, išdavystė – veidrodžiu, o jūsų nusisukimas – brendimu.

Aš dėkoju už viską, ką patyriau šalia jūsų – tiek šviesą, tiek skausmą. Ir visiems, kurie nusisukote tyliai – linkiu, kad jūsų kelias vestų į tikrumą, sąmoningumą ir drąsą būti atviriems. Nes tikroji bendrystė gimsta ne iš idealistinio tobulumo, bet iš tikrumo ir tiesos.

Šiandien galiu jums nuoširdžiai palinkėti tik gero. Tegul jūsų gyvenimai būna kupini prasmingų atradimų, vidinės ramybės ir nuoširdumo. Noriu, kad žinotumėte – net ir sunkiausi mūsų išgyvenimai gali tapti pamoka, kuri moko mus tikrumo, atjautos ir gebėjimo atleisti.

Mūsų keliai išsiskyrė, tačiau aš vertinu laiką, kurį dalinomės, nes būtent ši patirtis padėjo man giliau pažinti save ir savo vertę. Tikiuosi, ir jums tie patyrimai atnešė naudos bei supratimo apie save pačius.

Būkite laimingi ir tegul kiekvieno iš jūsų kelias veda į vidinę harmoniją.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir atleidimu širdyje,
Edmundas