53 diena. „Aš jau pabudęs, o tu dar miegi? Dvasinės puikybės spąstai“

Šiandien ryte akys užkliuvo už vienos citatos feisbuke:
„Yra miegantys… yra pabudę… bet ar žinojote, kad neįmanoma pažadinti tik to, kuris apsimeta miegančiu.“

Nu ir gerai – gražiai pasakyta. Bet kai paskaitai komentarus… viskas tampa aišku. Scenarijus, aš prabudęs o kas nesutinka miegantys, ir tada... subtilus badymasis, viens kitam įrodinėjimas, taip vadinamas "ping-pongas".

Na štai prašom visu gražumu išlindo: vidinis paauglys, dvasinis ego su visa demonstracinio meistriškumo puokštė. Žodžiu, puikybė, tik šį kartą – su dvasiniu apsiaustu.

Pabandykim pasižiūrėt į tai plačiau – iš vidinės transformacijos kampo. Kas iš tikrųjų vyksta, kai žmogus ima skirstyti žmones į „miegančius“ ir „pabudusius“?

Žmogus sako: „Aš jau pabudęs, o jūs – dar miegat.“ Ir iš pirmo žvilgsnio – viskas lyg ir gražu. Bet po tuo dažnai slypi ne sąmoningumas, o subtili puikybės forma.

Nes jei iš tikrųjų būtum pabudęs, tau nebereiktų niekam nieko įrodinėti. Nebereiktų pasakoti, kiek kartų buvai retrite, kiek citatų moki mintinai, ar kiek valandų sėdi meditacijoje.

Visa tai – išorė. O viduj kartais slypi labai paprastas dalykas: noras būti ypatingu. Noras jaustis reikšmingu, matomu. Ir tai – ne dvasinis gylis, o paauglio scena: „Pažiūrėkit, aš jau esu kažkas.“

Ir dar – tas „apsimetantis miegančiu“ terminas dažnai tampa priedanga, kad galėtum dvasingai kitą nuvertinti. „Ai, jis apsimeta miegančiu – jam jau nepadėsi.“ Bet realybėj tai kartais tik žmogaus būsenos etapas. Gal jis šiuo metu ne ieško šviesos, o išgyvena savo tamsą. Ir tai irgi dalis kelio.

Dvasinis ego labai klastingas. Jis nešaukia garsiai – jis porina „protingai“. Jis ne rėkia, bet kaip meistras, slepiasi po protingais žodžiais, bet gilumoje vis tiek nori dominuoti. Nori būti ypatingas – tik dabar jau dvasiniame kontekste.

„Aš jau prabudau, tu dar ne“, iš tikro tikrai pabudęs niekada taip nepasakys. Jis nekuris kontrasto tarp savęs ir kitų. Jis šviečia tyliai, be pamokslavimo, be užslėptų pašaipų, be subtilaus dominavimo.

Tikrai prabudęs, gyvena iš širdies, jis neteisia, ir niekada neskirsto žmonių į kategorijas – nes žino, kad kiekvieno kelias eina savaip.

Kai žmogus išties pradeda bręsti viduj – jam nebereikia to afišuoti.

Toks žmogus neišskiria savęs – jis "nekutena" kitų, nesišaipo iš jų „nepabudimo“, nekelia savęs aukščiau. Jis tiesiog būna. Be pozų. Be scenų. Be deklaracijų.

Tikrai sąmoningas niekada nesiekia kitus įtikinti. Jis nesireklamuoja. Jis tiesiog gyvena. Ir tuo kvėpuoja.

O kai žmogui vis dar reikia scenos, komentarų kovos, kur rodo kaip „daugiau mato“ nei kiti – tai dar ne brandumas. Taip reiškiasi vidinis paauglys. 

Dažnai visos tos kalbos apie „miegančius ir pabudusius“ tėra vidinės tuštumos kompensacija. Nes kai žmogus neturi vidinės tylos, neturi šaknies – tada ima ieškoti, kuo užpildyti savo tuštumą.

Ir dažnai ta tuštuma užpildoma tokiomis dvasingomis etiketėmis: „aš esu sąmoningas“, „aš matau daugiau“, „aš atpažįstu kitų iliuzijas“.

Bet tikrasis kelias nėra apie etikečių klijavimą. Jis apie tai, kaip priimti ir išbūti su savo pažeidžiamumu, su savo šešėliu, su paprastu (nedangišku) žmogiškumu.

Taip atrandama vidinė Tyla, Ir kai ta vidinė tyla ima švytėt – tada nebereikia nieko budinti. Kodėl tau tau svarbu, kas miega, kas pabudo, kas apsimeta? Tu negali tiesiog mylėti ar bent jau gerbti, arba bent jau leisti žmogui būti tokiam kokiam jam norisi būti? 

Va čia yra pati esmė. Tikras sąmoningumas neskuba kitų budinti. Jis nešaukia: „kelkis, avine laikas sąmonėti!“.

Sąmoningumas tiesiog laukia, kol žmogus pats atsibus. Nes kai pabudimas ateina iš vidaus – tada jis tikras. O kai jį bando primesti iš išorės – tai tik reakcija, ne transformacija.

Jei tu esi prabudęs, tai ir širdis tavo prabudusi kuri jaučia, mato: kad dažnai žmogus, kuris atrodo „apsimetantis miegančiu“, iš tiesų slepiasi iš baimės, iš žaizdos, iš kažkada patirto atstūmimo. Ir kad jam labiau reikia ne pastabos, o tiesiog šilumos, šilto žodžio, supratimo. Ne dvasinio įvertinimo, o žmogiško artumo.

Tai va… gal ne visada reikia žadinti "miegančius". Jei tu esi matantis, turėtum matyti kam ko reikia arba nereikia. Ką galima padaryti? Pabandykime tiesiog būti. Ir tyliai siūsti metta (meilės ir gerumo) šilumą – be vertinimo, be išvadų, be hierarchijų. Nes kartais vien toks buvimas – tai yra tikresnis ir efektyvesnis pabudimo kvietimas. 

Iki kito susitikimo.

Edmundas Petruoka