44 diena. Bet kokią šventę galima padaryti šventa.
Labas, labas! Šiandien iš tiesų graži pavasario diena – kovo 8-oji. Šia proga noriu pasveikinti visas moteris! Sveikinti moteris – ypač mylimas: žmonas, mamas, dukras, pažįstamas – galima kasdien. Mylimąją, artimąją galima džiuginti kasdien, taip pat ir mamas, dukras. Tačiau yra ir oficialios šventės, kurios primena tai daryti.
Jei įsigilinsime į šią šventę – kovo 8-ąją, pastebėsime, kad dauguma šiuolaikinių švenčių turi vienpusišką, kartais net manipuliacinį pobūdį. Tačiau žmogus, turėdamas sąmoningumą ir supratimą, gali bet kokią šventę pripildyti savo vidinės prasmės. Net jei šventė iš pradžių atrodo sukurta manipuliacijai, sąmoningas žmogus gali suteikti jai savo intenciją, savo požiūrį ir prasmę.
Mano supratimu, moteris simbolizuoja gamtą, motiną. Pastaruoju metu, studijuodamas Tibeto budizmą Nalandos universitete, daug apie tai galvoju. Ten įdomus požiūris – bet kokia praktika, kokią bedarytum, prasideda nuo prisiminimo apie motiną. Yra filosofinė idėja, kad visos gyvos būtybės yra tarsi mūsų motinos – ne tik esamos ar buvusios moterys, bet ir visos gyvybės formos. Šis požiūris ugdo atjautą ir gerumą.
Vakariečiui toks požiūris gali pasirodyti neįprastas. Man pačiam reikėjo laiko tai suprasti. Rytų mokymuose motina yra aukščiausias meilės objektas. Vakaruose taip nėra. Mūsų mentalitete motina nebūtinai suvokiama kaip meilės ir globos simbolis. Sovietmečiu gimusi karta dažnai buvo atskiriama nuo motinos iškart po gimimo, patalpinama į inkubatorius. Motinos turėjo greitai grįžti į darbą, jos išgyveno stresą, kuris persiduodavo vaikui. Kūdikiui mama yra visas pasaulis, tačiau jei ryšys nutrūksta, tai palieka gilų pėdsaką pasąmonėje. Netgi tai, kaip žmogus buvo pradėtas, turi įtakos jo psichikai.
Dėl šios giluminės traumos vakariečiams budistinė praktika ne visada tinkama. Vakaruose prieš medituojant žmonėms netgi siūloma pirmiausia atlikti psichoterapinį gydymą, nes dauguma turi didelių vidinių žaizdų, susijusių su tėvais, ypač su motina. Vakarietis dažnai į meditaciją žiūri kaip į techniką – tiesiog atlieka ją, neatsižvelgdamas į savo kūną, emocijas, aplinką. O Rytų žmogus į tai žiūri taikiai, natūraliai.
Galvoju apie vaišnavus, apie bengalų tradicijas. Ten motinos vaidmuo yra labai svarbus. Bengalų šeimose ryšys su motina yra itin stiprus, jis simbolizuoja meilę ir šilumą. Kai tokie žmonės užsiima dvasine praktika, jie šią meilę perkelia į aukštesnį lygmenį. Vakariečiams dvasinė praktika neretai tampa būdu pabėgti nuo traumų, tačiau tai niekur nenuveda. Kartais žmonės įstringa savęs kankinimo būsenoje, negalėdami atleisti nei sau, nei savo tėvams.
Atsimenu vieną moterį vaišnavę, kuri neapkentė savęs už tai, kad yra moteris. Ji sirgo dėl ginekologinių problemų, kentėjo nuo skrandžio sutrikimų. Ji kartojo: „Kitame gyvenime gimsiu vyru – tik tada galėsiu tinkamai tarnauti Krišnai.“ Tai rodo, kaip giliai įsišaknijęs nepriėmimas savęs.
Vakaruose mums dar reikia daug išgyti. Ir šis išgijimas neprasidės nuo dvasinių mokytojų, seminarų ar kursų. Jis prasidės nuo paprastų moterų – nuo mergaičių, kurios mylės save ir neleis būti skriaudžiamos. Čia nėra jokio „uždėto“ įpareigojimo moterims tapti globėjomis ar aukomis – tiesiog mylėkite save! Kai moteris myli save, ji spinduliuoja šilumą ir stiprybę, kurią jaučia aplinkiniai.
Vyrai, kiek galime, privalome ginti moteris. Pagal savo supratimą, pagal savo galimybes, pagal savo karmą. Nes dvasinis prabudimas, žmonijos sąmoningumo augimas prasideda būtent nuo moterų.
Mylėkite save. Jei mylėsite save, vyrai taip pat jus mylės. O vyrai, mes gydome savo širdis, kai mylime moteris. Atsigręžkime į savo motinas – pasveikinkime jas. Net jei santykis sudėtingas, gydymas prasideda nuo mūsų pačių.
Mylėkite save. Būkite laimingos. Būkime visi laimingi.
Iki rytojaus!
Komentarai
Rašyti komentarą