41 diena. Meditacija – sąmoningas bendravimas su gamta

Sveiki, sveiki! Jau dešimta diena, kai esu gamtoje, miškuose. Išėjome pasivaikščioti su Rože (šuniu), atlikome sąmoningo vaikščiojimo po mišką praktiką.

Kaip ji atliekama? Tiesiog pakeiti požiūrį į gamtą – suvoki, kad esi svečias, o kartu ir tam tikra prasme dalis šios gamtos. Deja pasijusti jos dalimi nėra taip paprasta. Ateini kaip svečias, pagarbiai prieini prie miško ribos, pasisveikini su medžiais, su visa gyvybe, kuri čia egzistuoja.

Tada įsiklausai į savo kūno pojūčius. Pajauti – ar jau gali eiti, ar dar ne. Kartais reikia palaukti minutę ar dvi, kol pajusi tarytum kvietimą, leidimą įeiti. Ir kai ateina šis momentas, įeini jau visai į kitą mišką – į kitą gamtos pajautimo būseną.

Tokiu būdu vaikščioti reikia draugiškai nusiteikus, jautriai. Prisilieti prie medžio, stebi, kaip ošia vėjas, įkvėpi oro. Dabar šiuo metu dar nėra nei uodų, nei kitų vabzdžių – tai puikus laikas norint įsigilinti į pojūčius.

Ši praktika ypač naudinga žmogui, kuris gyvena mieste. Miestiečiams dažnai gamtoje kyla baimių – „uodas įgels“, „kažkas užpuls“ ir pan. Tačiau jei mes tokiu būdu sąmoningai vaikštome po mišką be agresijos, be baimės – kai tiesiog eini, grožiesi mišku, jo garsais, kvapais, prisilieti prie medžio, oda pajunti žievės tekstūrą, pauostai šakas. Tai žadina vidinį švelnumą, gerumą, kurį skleidžiame į aplinką.

Šios praktikos metu esame sąmoningi, susilaikome nuo svajonių, nekuriame planų, neleidžiame mintims klaidžioti. Nuolat grįžtame į dabartinį momentą – kiekvienas žingsnis ir kiekvienas judesys atliekamas sąmoningai, lėtai, su dėmesiu. Jautriai priimame viską – kvapus, garsus, prisilietimus, vėjo dvelksmą, paukščių čiulbėjimą, žvėrelių pasirodymą.

Kartais gali ateiti netikėtos įžvalgos, nušvitimai, subtilūs pojūčiai. Sekantis žingsnis, galima pabandyti pažvelgti į visą gamtą kaip į gyvą būtybę. Priėję prie medžio, galime kreiptis į jį: „Medžio dvasia, aš tave gerbiu, priimu.“ Kvėpuoti kartu su medžiu – įkvėpti jo energiją, atiduoti savo, apsikeisti ja.

Iš pradžių gali atrodyti, kad nieko ypatingo nevyksta, tačiau ši praktika turi stiprų terapinį poveikį. Dabar, po dešimties dienų miške, jaučiu, kad galiu ją atlikti sąmoningiau. Žinoma, ją galima daryti bet kada, tačiau tam reikia vidinės ramybės, išminties, sąmoningumo, kaip jautiesi čia ir dabar.

Dar vienas šios praktikos lygmuo – pradėti jausti subtilųjį gamtos planą: medžio energiją, vietovės vibraciją, miško skleidžiamą lauką. Stebėti, kaip mūsų mintys veikia mus supančią aplinką, kaip kinta miško energija priklausomai nuo mūsų vidinės būsenos. Jei tokią praktiką atliekame reguliariai, tampame tikrais gamtos svečiais, o ji mus priima kaip draugus.

Deja, dauguma žmonių į gamtą ateina kaip eksploatoriai – „o, šitas medis geras, galima jį nukirsti“, „čia galima ką nors pasisavinti“. O juk galima būtu atrasti kitokį santykį – pajusti gamtos gyvastį, įsiklausyti į jos kalbą, net jei reikia kokio medžio, ar augalo, galima paprašyti, pasikalbėti, pajausti, gauti leidimą.

Miške ir aplamai gamtoje, tokiu būdu galima rasti ypatingas vietas – vietas, kurios rezonuoja su mūsų vidumi. Kartais tai medis, kartais – akmuo, pieva ar šaltinis. Tam kad atrastume tikrąjį ryšį su gamta, reikia laiko. Galbūt reikėtų prktikuoti metus ar net daugiau, kad galiausiai taptume gamtos dalimi.

Mūsų protėviai gerbė gamtą. Prieš kirsdami medį, jie su juo pasikalbėdavo, prašydavo leidimo, dėkodavo. Dabar viskas vyksta kitaip – mechanizuoti kombainai be jokios pagarbos šluoja miškus, ir apie tai net nesinori kalbėti...

Taigi, sąmoningas vaikščiojimas po mišką yra nuostabi praktika. Ji gali tapti įvadu į gilesnį ryšį su gamta, su savo sąvastimi

Tiek šiai dienai. Ačiū už dėmesį ir iki rytojaus!