39 diena. Pavydas ir nemeilė artimui – lietuvių tautos bruožas?

Sveiki, sveiki! Šiandien noriu pasidalinti keliomis mintimis apie vieną klausimą, kuris jau seniai buvo užduotas. Šiandien kažkaip subrendau jam, atėjo mintis būtent apie tai pakalbėti. Klausimo iš atminties necituosiu, bet jo esmė nėra nauja – žmonės manęs to klausė ne kartą. Nesakau, kad galiu absoliučiai atsakyti į visus klausimus, aš tik dalinuosi savo nuomone. Jūs irgi galite pasidalinti savąja, ir galbūt taip mes visi ieškome tiesos. Aš pasidalinu, jūs pasidalinate, ir kažkas surezonuoja – kažką atrandame.

Klausimas buvo apie užsienio lietuvius: kodėl lietuviai svetur vieni kitų nemyli? Kodėl lietuviai, kurie jau įsitvirtinę užsienyje, naujai atvykusius tautiečius priima konkurencingai, su pavydu, net pakiša vienas kitam „kiaulę“? Tokios istorijos pasiekia mane ne pirmus metus, ypač nuo tada, kai atsidarė sienos ir lietuviai pradėjo važiuoti užsidirbti. Aišku, tai nėra absoliuti tiesa – yra ir kitokių, gražių, gerų pavyzdžių. Jei turite tokių, pasidalinkite komentaruose. O galbūt patvirtinsite, kad iš tiesų esate patyrę lietuvių nemeilę užsienyje? Parašykite, kaip jums atrodo.

Dabar norėčiau pasidalinti savo požiūriu. Pradėkime nuo šaknų. Mūsų tauta – viena seniausių Europoje. Genetiškai mūsų baltų kodas laikomas labai stabiliu, mažai pakitusiu per tūkstančius metų. Taip pat ir mūsų kalba – ji rodo seną dvasinę tradiciją. Kalba siejama su dvasia, su siela. Kai kurie mokslininkai, remdamiesi biblijiniais skaičiavimais, lietuvių kalbos amžių vertina apie 4–5 tūkstančius metų. Mūsų kalbą lygina su lotynų, graikų, sanskrito ir pali kalbomis. Su pastarosiomis aš pats galiu patvirtinti neįtikėtinus panašumus.

Taigi, mūsų tauta – labai sena. Mes išgyvenome daugybę istorinių pokyčių. Prieš tūkstantį metų prasidėjo didieji perversmai, ypač kai į mūsų kraštus atėjo krikščionybė. Iš pradžių tauta gynėsi, bet ilgainiui palūžo. Kodėl? Nes priėmė kitą tikėjimą ir išsižadėjo savo dievų. Kaip tai įvyko? Žmonės buvo suskirstyti – žyniai, valdovai, turtingieji ir paprasti žmonės. Jei negali paveikti žynių, pirmiausia užvaldomi valdovai. Peržvelkite istoriją – valdovai priimdavo krikščionybę, bet kartais jos atsisakydavo. Bet galiausiai, kai valdovai galutinai priėmė naują tikėjimą, buvo sumenkintas prigimtinis lietuvių tikėjimas. Tai neįvyko per vieną dieną – tai truko šimtmečius.

Ilgainiui tautos ryšys su senaisiais dievais nusilpo. Bet tie dievai buvo mūsų stiprybė. Dabar, kai bandome atkurti pagonišką tradiciją, dažnai ji tampa krikščionybės antipodu. Bet mano nuomone, net tai – geriau nei nieko. Deja, mūsų prigimtinis tikėjimas nebuvo religija įprasta prasme – tai buvo natūrali pasaulėžiūra, artima vediniam ir budistiniam požiūriui.

Tada atėjo baudžiavos laikai, okupacijos – rusai, vokiečiai, lenkai. Skurdas, vargai, karai... Tačiau mes išlikome. Lietuvių kalba išliko. Lietuvis nešioja seniausią baltų geną. Mes esame senos, paslaptingos kultūros palikuonys. Ar tai buvo civilizacija? Galbūt ne tokia, kokią suprantame dabar – ne piramidės, bet kažkas artimesnio vedinei dharmos sampratai.

Dabartinė pagonybė atkurta daugiausia iš liaudies palikimo – dainų, pasakų, tautosakos. Tačiau dvasinis lygmuo kažkur buvo ištrintas. Jis nebuvo užrašomas, nes nebuvo poreikio – viskas buvo aišku savaime. Kaip ir Budos mokyme – kai Buda paliko pasaulį, jo mokiniai netrukus pamatė, kaip mokymas iškrypo. Tai žmogiška – kiekvienas žmogus savaip interpretuoja tiesą.

Vienas rusų mistikas yra pasakęs, kad būtent lietuviai turi mokyti kitus, kaip išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. Iš visų tautų mes esame patyrę daugiausia skausmo. Daugiausia liūdesio ir netekties. Mes netgi savo himno žodžius pakeitėme – iš „Saulė Lietuvos“ į „Saulė Lietuvoj“. Kažkodėl kita saulė...

O dabar? Mes vieni kitų nebemylime. Kaimynas bėdoje, o lietuvis neprieina padėti. Tai – tautos pabaigos ženklas. Civilizacijos pabaiga prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Mes neišsaugosime tautos, jei nesugrįšime prie savo šaknų, prie pagarbos gamtai, miškams, žemei. Ne, ne per fanatišką nacionalizmą – tai mirusi idėja. Ne per pseudo-patriotizmą. Kiek žmonių sako „mylime Lietuvą“, bet nekenčia kaimyno?

Mes esame nukentėję nuo kitų tautų, bet ir kiti yra nukentėję nuo mūsų. Klausimas – į ką mes koncentruojamės? Ką mes norime išsaugoti? Kolektyvinis tautos skausmas ir pyktis vis dar gyvas mumyse. Bet kas gali jį sumažinti? Tik mes patys, dirbdami su savimi.

Galime pasiskolinti žinių iš rytų mokymų – vedų, dharmos, net iš krikščionybės, nes visur yra tiesos. Krikščionybė keitėsi. Galima mylėti savo šaknis ir kartu gerbti Kristų. Tai nėra prieštara. Istorijoje buvo laikai, kai lietuviai garbino Perkūną, bet šalia laikė Kristaus ikoną. Indijoje taip yra iki šiol – šalia budistų šventyklos gali stovėti krikščioniška bažnyčia, Šivos šventykla, Hare Krišnos bendruomenė, ir visi jie sugyvena.

Mums reikia atkurti savo dvasią. Turime baltų geną, ir galbūt mūsų užduotis – atskleisti savo potencialą. Bet tai gali padaryti tik pats žmogus, dirbdamas su savimi, su savo pavydu, puikybe, godumu, tingėjimu, pykčiu.

Ačiū už dėmesį. Parašykite komentaruose, ką apie tai manote. Ar esate nukentėję nuo tautiečių? Ar patys esate blogai pasielgę su kitais? Ką manote apie mūsų tautos ateitį? Ačiū ir iki rytojaus.