38 diena. Kas mes – biorobotai ar žmonės?

Labas, labas! Tai tęsiu savo praktiką. Šiandien noriu paliesti tokią įdomią temą – nežinau, tiesiog šovė mintis apie tai pakalbėti. Per paskutinius penkerius metus, o gal net daugiau, stebiu tokį reiškinį – tiek tarp savo draugų, pažįstamų, tiek tarp nepažįstamų žmonių ir socialiniuose tinkluose. Pastebiu, kad žmonės staiga susiskaldo. Įvyksta koks nors įvykis, dažniausiai politinėje erdvėje, ir staiga visi pasidalija į stovyklas.

Tas susiskaldymas labai ryškiai matėsi, pavyzdžiui, kai buvo sveikatos temos – prisimenate? Vėliau – kaimynų karo tema. Atrodo, žmonės susiburia, susijungia, bet staiga įvyksta dar vienas įvykis, ir vėl viskas išsiskirsto, vėl pasidalija į stovyklas. Paskui tos stovyklos išbyra, o po kito įvykio vėl susiformuoja naujos. Štai ir pastarosiomis dienomis, žiūrėkite, tie įvykiai Amerikoje – vėl tas pats: žmonės išsiskirsto, vieni mato vienaip, kiti – kitaip. Ir tie susiskirstymai vyksta ne taip, kad kažkas iš išorės juos primestų – tarkim, pagal tautybę, religiją, odos spalvą ar rasę. Ne, čia žmonės patys iš vidaus susiskirsto.

Pavyzdžiui, prisimenu per tą, kaip aš vadinu, „covido idiotizmo“ laikotarpį – šeimose vaikai su tėvais, sutuoktiniai tarpusavyje išsiskirdavo į tokias kraštutines pozicijas, kad net sunku apsakyti. Vieni laikėsi vienos nuomonės, kiti – kitos. Ir svarbiausia, ką pastebėjau – labai retai kada matydavau, kad žmonės, turėdami skirtingas nuomones ar pozicijas, sugebėtų bendrauti ar net diskutuoti tomis temomis. Įsivaizduojate – diskutuoti! Labai retai tai matydavau. Kartais bandydavau pats įsigilinti į kito žmogaus poziciją, bet dažniausiai būdavo taip: tie, kas užimdavo kokią nors poziciją, mąstydavo taip – įvertina faktus, susidėlioja savo mintis, o paskui pakeičia nuomonę. Štai čia ir yra žmogiškas bruožas.

Apie tai ir noriu šiek tiek pakalbėti – kaip atskirti, kas yra žmogus, o kas – biorobotas ar botas? Pirmiausia reikia suprasti, kad kiekviename iš mūsų yra tam tikri automatizmai, tam tikros programos. Žmogaus protas, psichika taip sutverti – pasąmonėje slypi nesuvokta asmenybės dalis, kuri formuojasi nuo gimimo: vaikystėje, mokykloje, per patirtis, bendravimą. Kol žmogus užauga, jis jau turi vidinį pasaulį, mąstymo struktūrą, gebėjimą analizuoti, priimti sprendimus, įveikti kliūtis, būti lanksčiam. Bet yra ir kitas faktorius – mes atsinešame kažką gilesnio, dar iki gimimo. Tarkim, siela turi savo istoriją, gal net iš praeitų gyvenimų. Taigi, turime ir nesuvoktas programas – automatines reakcijas, vertinimus, kurie veikia kaip kompiuterinė programa.

Sąmoningas žmogus tas programas suvokia, įvertina ir su jomis dirba. Yra programų, kurios jau atgyvenusios – jas reikia „išinstaliuoti“, tarkim, trauminės vaikystės patirtys ar iš tėvų, mokyklos perimti dalykai. Yra gerų programų, kurios mums naudingos dabar, bet yra ir tokių automatizmų, kurie veikia ne taip gerai – formuoja pasąmonines reakcijas, kurios trukdo mums būti laimingiems, sėkmingiems, realizuoti save ar įveikti kliūtis. Sąmoningas žmogus visa tai atpažįsta ir su tuo dirba. Jis netgi gali sąmoningai kurti naujas programas, bet čia reikia atsargumo – jei senos programos neišvalytos, o naujos uždedamos, gali kilti vidinis konfliktas. Pastebiu, kad tarp ezoterikų dažnai taip būna – žmogus save laiko pasiekusiu kažką didingo, bet realiai jis paskendęs programose. O tie, kurie deklaruoja, kad „prabudę“, „valosi karmą“ ar „kalbasi su angelais“ – 98 % atvejų ten yra rimtų bėdų, dažnai einančių net iš praeitų gyvenimų.

Kaip suprasti, ar mane veikia programa? Kai esame programoje, mes riboti – neturime empatijos, nesuvokiame, kad kitas žmogus gali turėti kitokį požiūrį ir kodėl jis toks yra. Empatija būna minimali arba tik imituojama, kaip manipuliacija. Pavyzdžiui, religiniai sektantai gali būti labai užjaučiantys, bet jų tikslas – pagausinti savo gretas. Kiekvienas iš mūsų turime tas programas, tik sąmoningas žmogus jas pažįsta ir su jomis dirba – tai ir yra darbas su savimi. Bet yra žmonių, kurie tokio klausimo neiškelia. Jie saugumą randa, tarkim, priimdami oficialią poziciją, kurią formuoja medija ar valdžios institucijos. Tada pažiūri laidą, pasiklauso influencerių, „atsinaujina“ ir veikia pagal tą programą toliau.

Yra ir vadinamų „prabudusių“, kurie save tokiais nelaiko, bet vis tiek „atsinaujina“ ir važiuoja pagal naują programą. Dabar vėl mačiau skelbimus – „atsidarė portalas“, „numerologija“, „nauja informacija“. Žodžiu, programos atsinaujina, o tie „nušvitę“ ir „prabudę“ lieka nelankstūs, kategoriški, nejautrūs, kartais net manipuliatyvūs, siekdami savo tikslų bendraudami su kitais.

Tai kaip atskirti, ar bendraujame su botu, ar su žmogumi? Štai citata: „Biorobotai – tai vaikščiojantys televizoriai ar radijo imtuvai. Su jais neįmanoma užmegzti gyvo kontakto, jie transliuoja svetimas idėjas, laikydami jas savais.“ Kaip atpažinti tokį botą? Pirmiausia atidžiai išklausykite jo nuomonę, poziciją, ką jis teigia. Tada užduokite klausimą iš kito kampo, pateikdami kitokį požiūrį – bet ne tam, kad jį sumenkintumėte ar įžeistumėte. Jei klausimas užduodamas su noru įžeisti, žmogus tai pajunta – mes visi gyvi. Tarkim, būna tokių „kultūringų“ komentatorių, kurie slepia sarkazmą, bet iš tiesų nori tave „pakišti“. Tai irgi botai – veikia programa, gal iš tėvų namų perimta.

O štai jei su žmogumi galima susikalbėti, jis reaguoja kitaip. Jei neatitinkate jo pozicijos, botas arba bandys jus įtikinti savo autoritetu, arba, jei tai nepavyksta, puls, lips prie asmeniškumų, klijuos etiketes, menkins. Suprasite, kad kalbate ne su žmogumi, o su programa. Internete tai dar paprasčiau – jei mato, kad nepasiduodate, tiesiog užblokuos. Biorobotas nemoka mąstyti, neturi empatijos.

Ir mes patys kartais tampame botais – nesakau, kad aš ne botas. Programos mumyse irgi gali įsijungti. Kai jos veikia, mes jaučiamės teisūs, o kiti – neteisūs. Nuteisiame, pažeminame, užklijuojame etiketes. Jei taip elgiuosi, tai ne aš – tai programa, su kuria susitapatinu. Kai užduodame kitokį klausimą, programa jo „nesuvirškina“ – reaguoja puolimu, vertinimais, etiketėmis, kartais net prie išvaizdos ar senų nuoskaudų kabinasi. Geriausiu atveju tiesiog nukreipia pokalbį kitur.

Pavyzdžiui, Facebooke, po šitų įvykių, vėl visi susiskirstė. Viena moteris rašė: „Su vyru turime skirtingas nuomones, tai nusprendėme šitos temos neliesti ir bendrauti toliau.“ Mano aplinkoje irgi taip būna – kartais tam tikrų temų neliečiame, nediskutuojame, bet vertiname draugystę ar bendravimą. Laikui bėgant nuomonės pasikeičia arba ne, bet tai nebesvarbu – bendraujame ir tiek. Tai irgi žmogiška. Bet kai dvi programos susiduria ir negali susikalbėti – tai tik įsitikinimų kova. O štai jei du žmonės, turintys savo supratimą, susitinka, jie nemenkins vienas kito – diskutuos, užduos klausimus, gal net pasakys: „Duok man pamąstyti, dabar negaliu atsakyti.“ Tai procesas, reikalaujantis energijos. Biorobotas energijos tam neskiria – jis teisus iš anksto ir žino, kaip yra.

Biorobotas gali būti bet kurioje pusėje – nesvarbu, už ką jis. Svarbu atpažinti programas savyje, būti budriems, kad mūsų neužmigdytų įsitikinimai. Kai pradedame kitus kaltinti, klijuoti etiketes – tai ne mes, tai programa. Jei matote, kad draugas ar pažįstamas taip elgiasi, supraskite – jis užmigęs, programa veikia. Televizorius, radijas, YouTube – „update‘as“, ir vėl varo toliau. Facebooke tai ypač matosi – dalinasi postais, paklausi ko nors, o jie asmeniškai priima. Tai ne žmogus.

Gyvenime yra ir tokių, kurie nemoka bendrauti – agresyviai reaguoja. Tai irgi programa, ne žmogus. O kiek yra tokių, kurie save laiko „prabudusiais“, bet iš tiesų apgaudinėja save? Jie visus kitus laiko miegančiais, o patys įsitikinę iš anksto – ten žmogaus nėra. Ypač tarp ezoterikų – kai žmogus atitolsta nuo paprasto gyvenimo, gamtos, pradeda kalbėti „angelų balsais“, kelti vibracijas, mokyti kitus. Pabandai su jais pakalbėti – žmogaus nėra. Man tai skaudu – turiu draugų, einančių „dvasiniais keliais“, bet jie šokinėja iš vienos programos į kitą. Bandai kalbėti – nėra apie ką. Jie įsikibę „karmos valymo“, o jei paklausi, ką tai reiškia, sako: „Tave kažkas veikia.“ Tai botas, kuris dar ir kitus konsultuoja.

Programa mus daro kategoriškus, nelanksčius, nejautrius – net sau, savo kūnui, santykiams. Matome tik savo įsitikinimą, nebe žmogų. Kas save laikote „prabudusiais“ – pamąstykite, ar tai ne programa? Miegame patogiai, kariaudami prieš kitas pozicijas, „budindami“ kitus, o patys giliai programoje.

Gyvas žmogus yra mąstantis, keičiantis nuomonę, atsiprašantis, jautrus, pagarbus, klystantis, pasitaisantis, mylintis, kartais pykstantis, kartais nusikeikiantis, kartais sergantis, kartais laimingas, kartais susimąstęs – visoks. O programa – tik pozityvi, tik religijoje, tik „vakseris“ ar „antivakseris“, tik už Trumpą ar prieš. Kai sprendžiame pagal tai, kas „prabudęs“, o kas ne – tai programa. Žmogus gali pasirinkti programą, bet paskui susivokti – siela negali būti užprogramuota, tik paveikta.

Pabaigai – nuoroda į filmą „Matrica“. Ten apie programas, kurios atrodo žmogiškos, bet jas atpažinti sunku. Jei neatpažįstame, tampame žmonių imitacijomis. Tai tokia mano nuomonė, spontaniški pamąstymai – nekategoriški, tikiuosi, jums naudingi. Iki rytojaus!