33 diena. Aš esu kūnas arba kūnas – mano sielos pratęsimas

Sveiki, sveiki! Šiandien jau 33 diena, kai darau savo įrašus. Šiandien su Rože išėjome pasivaikščioti į pelkę – ji užšalusi.

Yra tokia praktika, vadinama stichijų joga. Apie ją visai neseniai išgirdau iš vieno meditacijos meistro. Beje, yra ir romanas „Roza Mira“, kurį, atrodo, parašė Andrejus Danilovas. Būtent jame aprašyta ši praktika. Tai – žmogaus ryšio su gamta atkūrimo metodas, kitaip tariant, tam tikra bendravimo su gamta joga.

Šios praktikos teorija remiasi penkiais elementais: žeme, vandeniu, ugnimi, oru ir eteriu. Šios stichijos įvairiais būdais pasireiškia gamtoje. Pavyzdžiui, miške yra medžiai, gyvūnai, paukščiai – visa tai ir yra gamtos išraiškos formos. Be to, kai kurie miškai turi savo pavadinimus, ir su jais taip pat galima bendrauti. Turiu asmeninės patirties su tokiais dalykais, todėl mane ši praktika sudomino.

Stichijų joga ypač naudinga meditacijos praktikuotojams, nes ji valo subtiliuosius kūnus, harmonizuoja žmogų ir padeda pajusti save kaip visumos dalį – gamtos dalį. O būtent gamtą mes pirmiausia suvokiame per savo kūną: per fizinius pojūčius, emocijas, energetinio kūno jausmus.

Kūnas – sąmonės pratęsimas

Jei pratęstume šią temą, galime svarstyti apie mūsų fizinį ir subtilųjį kūną, aurą. Dažnai girdime frazę „Aš nesu šis kūnas“, tačiau reikia būti atsargiems su tokiais teiginiais. Tai panašu į žodį „karma“ – jis yra iškraipytas ir nuvalkiotas, naudojamas be gilesnio supratimo.

Taip pat ir su „aš nesu kūnas, aš esu siela“ – tai yra tik dalinė tiesa. Kūnas yra mūsų subtilaus kūno pratęsimas. Tačiau dvasinėse praktikose neretai pastebime, kad žmonės savo kūną neigia, netgi jo nekenčia.

Prisimenu vaišnavų dvasinio Kelio praktikuotoją, kuris nuolat kartodamas mantras, bandė visiškai užgniaužti savo kūniškus poreikius. Jo kūnas jo neklauso, jis kentėjo nuo geismų, o vietoj to, kad suprastų šią problemą, bandė save įsprausti į dvasinių taisyklių rėmus. Pasekmės? Dantys pradėjo byrėti, organizmas nykti, prasideda sunkios ligos, tokios kaip vėžys.

Kartais stebimės – kaip žmogus, einantis dvasiniu keliu, gali mirti nuo baisių ligų? Žinoma, vėžio priežastys gali būti įvairios, tačiau viena iš jų gali būti ir netinkamas požiūris į savo kūną.

Kai sakome „aš nesu kūnas“, kai nuo jo atsitapatiname, mes dažnai pasineriame į iliuziją – pradedame manyti, kad neigdami kūniškumą tampame dvasingais, pakylėtais angelais, bendraujame su žvaigždėmis ir dangumi, o kūną matome kaip kažką žema ir nešvaraus.

Pavyzdžiui, kai kurie asketiško gyvenimo būdo praktikuotojai laiko fizinį kūną tarsi prilipusiu prie sielos – augliu, kuris dėka intensyvios maldos turi atkristi. Kiti jį vadina skafandru, kurį reikia nešioti. Pats kažkada vartojau šį terminą, bet tai irgi tik pusė tiesos.

Vienas kraštutinumas – kūno neigimas ir pasibjaurėjimas juo. Kitas – jo iškėlimas į kultą, kai žmogus rūpinasi tik fiziniu grožiu, komfortu, patogumais, visiškai paneigdamas subtiliąją realybę.

Stichijų joga moko jog pirmiausia reikia priimti save kaip įsikūnijusią būtybę. Tai reiškia, kad turime suprasti ir priimti savo kūną. Pabandykite garsiai pasakyti: „Aš esu šis kūnas“. Kaip jaučiatės? Ar kyla vidinis pasipriešinimas? Jei taip – tai rodo tam tikrą problemą.

Daugeliui lengviau sakyti: „Aš esu siela“, nes tai leidžia pabėgti nuo realybės. O kuo labiau žmogaus psichika traumuota, tuo stipresnis jo noras pabėgti iš šios realybės.

Tikras dvasingumas tai ne pabėgimas

Pavyzdžiui, kai kurie žmonės transliuoja „angelų žinutes“, kalba su „dangaus valdovais“, tačiau dažnai jų gyvenimo istorija rodo sunkią praeitį. Kartais tai žmogaus psichikos reakcija, taip ji  pabėga nuo neapkenčiamos realybės į mentalinį, išgalvotą pasaulį.

Tas pats galioja ir vienuoliams. Skaičiau apie pravoslavų vienuolius – ten labai aiškiai atskiriama, ar žmogus atėjo į vienuolystę iš pašaukimo, ar tiesiog bėga nuo gyvenimo sunkumų.

Dabar pabėgti dar lengviau – įsijungi „YouTube“, pasiskelbi dvasingu žmogumi ir kalbi su angelais, daliniesi angelų žinutėmis. Bet ar tai tikras dvasingumas? Ar tai nėra tik dar viena realybės ignoravimo forma?

Jei einame dvasiniu keliu, turime suprasti: jog aš esu įsikūnijęs, aš esu kūnas. Kūnas yra mano sąmonės ir sielos pratęsimas.

Taip, kūnas yra susijęs su mūsų išoriniu pasauliu, o vidinis pasaulis – subtilusis kūnas, aura, siela, o jei dar giliau – dvasia. Tačiau kol to nepatiriame praktiškai, kol praktiškai nesusivokiame savęs kaip sielos, mes nesuprasime, kad kūnas yra jos pratęsimas.

Iš šio nesupratimo kyla daugybė "šizoterinių" mokymų, kurie moko pabėgti į išgalvotus pasaulius, "reptiloidai", sąmokslo teorijas. Taip, subtiliosios esybės egzistuoja, bet ar žmogus tai patiria realiai, ar tik susikuria iliuziją kad su jomis bendrauja– čia jau klausimas.

Jei norime harmoningai vystytis, turime priimti šią realybę. Kai tai padarome, tampame adekvatūs ir subtiliajam pasauliui, ir savo dvasiniam gyvenimui.

Tada viskas tampa savaime aišku: ką valgyti, kaip praktikuoti, su kuo bendrauti.

Aš esu kūnas. Kūnas yra toks pat svarbus kaip siela.

Taip, siela yra amžina, o kūnas – laikinas. Bet be kūno šiame įsikūnijime mes neegzistuotume.

Todėl labai svarbu suvokti: įsikūnijimas – tai mūsų kelionės dalis, o kūnas – dovana.

Ačiū, kad žiūrite. Iki!