29 diena. Mūsų tautos ir asmeninė karma, kaip "neužkurti" karo egregoro.

Sveiki, sveiki! Tęsiu savo praktiką ir šiandien pakalbėkime apie karmą – kaip ji formuojasi, kaip atsiranda. Vakaruose ezoterikai, astrologai, numerologai ir net kai kurie šizoterikai dažnai karmos dėsnį supranta labai primityviai – kaip išorinę jėgą, kuri trukdo žmogui gyventi, sukausto jį. Dažniausiai įsivaizduojama, kad karma yra tiesiog veiksmų pasekmės, ir žmogus, atsisėdęs galvoti apie savo gyvenimą, pradeda skaičiuoti savo „nuodėmes“, manydamas, kad dabar teks kentėti ir eiti į pragarą. Kyla klausimas – kaip visa tai išpirkti? Ar tai įmanoma? Toks požiūris iš tiesų yra labai žalingas. Jei karma suprantama taip primityviai ir ribotai, geriau apskritai vengti šio termino vartojimo, nes jis tapo pernelyg nuvalkiotas ir suvokiamas tik buitiškai.

Tačiau karmos dėsnis yra daug gilesnis. Šiandien dalinausi viena citata iš vaišnavų knygos, kurioje aiškinama, kaip kyla karai. Veduose pateikiama iliustracija apie bambukų giraitę: stovintys bambukai trinasi tarpusavyje ir dėl vėjo įsiplieskia gaisras. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vėjas nėra tiesioginė priežastis, tačiau jis sukuria sąlygas, kurios sukelia degimą. Taip pat ir žmonių gyvenime – jų motyvai, mintys ir darbai kaupiasi, formuoja tam tikras situacijas, kurios anksčiau ar vėliau išsiveržia į paviršių.

Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad dvi tautos tiesiog susipyko ir pradėjo kariauti. Tačiau giliau pažvelgus – priežastys slypi ne tik politikoje, bet ir žmonių vidiniuose procesuose: neapykantoje, pyktyje, kurį jie nešiojasi savyje. Veduose kalbama, kad karai kyla ir dėl gyvūnų žudymo, dėl abortų, dėl smurto, kuris tampa žmonių sąmonės dalimi. Galiausiai visa tai kaupiasi ir tam tikru momentu pratrūksta.

Pirmiausia viskas prasideda nuo žmogaus vidinės būsenos – neapykantos sau, kitiems, kaltinimų ir agresijos. Šios energijos telkiasi, traukia viena kitą, formuoja darinius, kurie ima gyventi žmonių mintyse, mentalitete, politinėse ideologijose. Tam tikru momentu šios energijos pasiekia kritinį tašką ir sukelia konfliktus. Dažnai žmonės, veikiami kolektyvinių egregorų, ima galvoti, kad jų pusė yra „teisi“, o kita pusė – „kalta“. Jie ieško priešų, kaltina kitus, tačiau nesuvokia, jog patys yra paveikti šių kolektyvinių jėgų.

Budizme yra kalbama apie tris pagrindinius nuodus: neišmanymą, geismą (troškimą) ir pyktį. Jie yra pagrindinės kančios priežastys. Įsivaizduokime – visa žmonijos kančia kyla iš šių trijų emocijų. Vedose, „Bhagavad-gitoje“, aiškinama, kad jei žmogus gyvena tapatindamasis vien tik su savo kūnu, tautybe, religija, ideologija, jis gali jaustis teisus net ir žudydamas. Jis pateisina save ir savo šalininkus, o priešus laiko kaltais, net nesistengdamas suvokti objektyvios tiesos.

Egregorai – kolektyviniai informaciniai laukai – veikia būtent šitaip: jie skaldydami žmones, įtraukia juos į nesibaigiančius konfliktus ir minta jų emocijomis. Tai kaip erkė, siurbianti energiją. Pažvelkime į tautų istoriją – kiek joje karų, vergystės, kovų už nepriklausomybę. Istoriniai įvykiai įsirašo į kolektyvinę sąmonę, žmonės apie tai mokosi mokyklose, diskutuoja žiniasklaidoje. Tačiau ar mes tiek pat kalbame apie gerus, gražius dalykus? Kiek televizija, radijas, internetas skleidžia teigiamų naujienų? O kiek negatyvo? Karo egregorai nuolat pila neigiamą informaciją į žmonių sąmonę, kolektyvinė tautos pasąmonė yra perpildyta nuoskaudų, pykčio, baimės. Tada šios emocijos vėl sukuria naujas situacijas, naujus konfliktus.

Kaip iš to išsivaduoti? Pirmiausia – pradėti nuo savęs. Kiekvienas žmogus turi išsigydyti savo vidines nuoskaudas, pyktį, kuris gali būti nukreiptas į tėvus, draugus, save patį. Būtina išdrįsti pažvelgti į savo vidų, pripažinti savo emocijas ir jas paleisti. Kai sugebame atsisakyti pykčio ir neapykantos, į kitus žmones pradedame žiūrėti kitaip – be kaltinimų, be keršto troškimo.

Svarbu stabdyti automatines reakcijas, kurias mums primeta kolektyvinė sąmonė. Ten, kur nukreipiame savo dėmesį, tai ir auga. Apie ką kalbame, ką skleidžiame – tą ir maitiname. Jei nuolat diskutuojame apie karą, konfliktus, skleidžiame baimę, vadinasi, tie egregorai per mus maitinasi. Net jei patys neišgyvensime kito konflikto, savo mintimis jau esame jo dalis.

Kol žmonės nesiims darbo su savimi, karai nesibaigs. Visada atsiras tie, kurie ekskaluoja agresiją, nesuvokdami, kokias pasekmes tai turi. Todėl aš pasirinkau šia tema nebendrauti kasdienėse diskusijose, neeskaluoti baimės ir kaltinimų. Filosofiškai apie tai kalbėti reikia, tačiau neliečiant konkrečių „gerųjų“ ar „blogųjų“ pusių. Mano nuomone, net politikų negalima kaltinti – jie yra šios sistemos, kolektyvinės karmos įrankiai. Žmogus gali būti visai normalus, kol neįsitraukia į politinį egregorą. Tačiau kai tik jis tampa dalimi šios sistemos, jo elgesys keičiasi, nes per jį ima reikštis kolektyvinė karma.

Astrologijoje tai galima susieti su kolektyvinėmis planetomis. Taigi šiandien tiek. Manau, kad ši tema – labai gili, ir ją verta nagrinėti toliau. Vėjas šiandien stiprus, tikiuosi, kad įrašas girdėjosi aiškiai. Iki kito karto!

Edmundas Petruoka

Visą tinklalaidę galite žiūrėti:

https://www.youtube.com/playlist?list=PLLVH9-eues_6VPUgvIWaAh_jr8Q82K5eP