Realybė yra šioje akimirkoje

Vieną žmogų vijosi tigras. Žmogus bėgdamas nuo to tigro įkrito į bedugnę, bet krisdamas spėjo užsikabinti už išlindusio kalno šlaite augusio medžio šaknies. Žmogus įsikabino už tos šaknies ir žvalgosi, galvodamas kaip išsigelbėti.
Pažvelgęs žemyn, jis pamatė, kad bedugnės apačioje vaikščioja dar vienas tigras ir žiūrėdamas į viršų, į kabantį žmogų, laukia kol tas nukris.
Tuo metu, kai žmogus pamatė apačioje vaikštinėjantį tigrą, iš po medžio šaknies išlindo pelė ir pradėjo tą šaknį graužti. Ir kai tik ta šaknis jau buvo benutrūkstanti nuo medžio, žmogus pamatė priešais save prisirpusią raudoną žemuogę, kuri augo to kalno šlaite. Ir žmogus nieko nelaukdamas, nuskynė tą žemuogę ir suvalgė.
Kokia šio pasakojimo prasmė? Kas čia paslėpta ir ką čia kaip reikėtų suprasti?

Pirmas tigras, kuris vijosi žmogų – tai mūsų praeitis, nuo kurios mes bėgame.
Antras tigras, kuris laukia bedugnės dugne – mūsų ateitis, kurios mes bijome.
Medžio šaknis – tai mūsų gyvenimas, mes labai gi bijome mirti ir iš visų jėgų kabinamės už šio gyvenimo.
Pelė, kuri griaužė medžio šaknį – tai negailestingas laikas, kuris neša mus į senatvę ir mirtį.
Prisirpusi graži žemuogė – tai dabarties akimirka.
Žmogus, suvalgęs žemuogę papuolė į dabartį ir suprato gyvenimo vertę, bei pamatė gyvenimo grožį.