Dvasiniai autoritetai, mokytojai, guru, kaip atskirti kas yra kas - 1 dalis


Šiais laikais vis daugėja žmonių, atsidėjusių Tiesos, gyvenimo prasmės, savo paskirties, Kelio link Dievo, link Šviesos paieškoms.

“Autoritetingas žmogus – tai asmuo-pavyzdys, sektinas asmuo, kuriame sekantysis randa savikūros perspektyvą. Tai asmuo, geriausiai atitinkantis projektuojamą veiklos, elgesio ar net gyvenimo būdo idealą.” /K. Stoškus/

Paieškos paprastai prasideda nuo tam tikrų autoritetų, ar tai būtu knyga, ar tai būtu jogos mokytojas, ar kunigas, žmogus prisitraukia prie autoritetų, kurie atitinka dažnai nesuvoktus motyvus, o keičiantis motyvui, keičiasi ir autoritetai.  Kiekvienam stojusiam į dvasines paieškas žmogui tenka nueiti savo paklydimų, atradimų, iliuzijų ir susivokimų kelią, “kiekvienas juda savo grybavimo trajektorija”. Nudegimai, nusivylimai, senų užspaustų dvasinių ir psichinių traumų išlindimai ir nežinojimas, ką su tuo pakilusiu turiniu daryti, budina ir veda prie kryžkelės - PASIRINKIMO - ar jam reikia eiti toliau, būti su savimi sąžiningu, ar nusiraminti radus prieglobstį prie kokio tai egregoro, religijos ar, taip vadinamo, guru. Ar susikurti pagreitintomis praktikomis sau ypatingumo aurą, pavadinant save nušvitusiu, prabudusiu ir pan., ir papildyti pseudo mokytojų gretas. Arba tapti psichiatrų klientu.

Tik nedaugelis šiame ieškojimo kelyje suklupę keliasi, integruoja skausmingas patirtis, perkeičia tai į atleidimą ir išmintį ir eina toliau, dirbdami su savimi, kaltų neieškodami. Taip po truputį, laikui bėgant, valydamiesi iš ydų ir iliuzijų, jie auga dvasioje.

Retas pradedantysis ieškotojas turi gebėjimą skirti Gėrį nuo Blogio. Pseudo dvasinė literatūra ir autoritetai kuria spalvingą iliuziją, jog dvasinis gyvenimas yra tiesiog džiaugsmingas turgus, jog tai - tik patirčių rinkimas, pirkimas, pardavimas, linksmas nuotykis, džiaugsmas ir meilė, laisvė nuo suvaržymų ir prisirišimų. Vegetarizmas, mantros, spalvingi rūbai - amžinas festivalis. Visiems tenka pereiti skausmingą Tiesos nuo Melo atskyrimo mokyklą. Kol to nemokame padaryti, mes esame skanus kąsnelis tiems, kam terūpi žmonių skaičius, jų gyvybinė energija, o dažnai ir siela.

Į ką gi reikia atkreipti dėmesį, renkantis dvasinį autoritetą – mokytoją, vadovą, guru: kaip atskirti šviesųjį mokytoją nuo pilkojo ir tamsiojo, kaip pamatyti apgaulę, į ką reiktų atkreipti dėmesį, norint atskleisti dvasių organizacijų slaptus tikslus, kam galima atverti savo širdį be baimės. Ir dar - kaip suprasti, kada laikas palikti tą ar kitą mokyklą, ar mokytoją, kaip tai padaryti teisingai.

Tie, kurie vilioja žmones ezoterinėmis ir dvasinėmis žiniomis, labai skirtingai save pristato ir pateikia. Kaip nebūtų keista, atvirai tamsieji ir pilkieji mokytojai ir autoritetai kartais būna daug sąžiningesni negu tie, kurie save pristato kaip išskirtinai šviesiuosius. Pirmieji atvirai ir tiesiai pripažįsta, jog jie tarnauja tamsai ar kitai naudos siekiančiai pilkajai pusei. Jie taip ir sako: „aš – juodasis magas“, arba „mūsų mokykla pilkoji, mes į viską žiūrime iš asmeninės naudos pozicijos, o Gėris ir Blogis mūsų nedomina...“, arba „mes naudojame senovines okultines tamsos žinias...“ ir t.t. Tokia aiški pozicija bent jau neklaidina ieškančių žmonių – jei nori tamsos, prašom čia, pas juoduosius autoritetus ir magus; nori eksploatuoti žmones, uždirbti – tau į pilkąją mokyklą ir pan.

Painiojimas prasideda, kai savo esmėje tamsūs ar pilki pradeda dangstytis po šviesiomis ir geromis idėjomis, filosofijomis, „šviesiomis“ mokyklomis, tradicijomis ir mokytojais.

Šiame kontekste reikia žinoti, kad čia yra tokių, kurie nuoširdžiai tiki, jog yra šviesūs, neša gėrį žmonėms, tačiau, deja, gyvenime dar negeba skirti Gėrio, Dorybių, Šviesos nuo Blogio, Ydų, Tamsos, jie kaip prakilnūs nušvitę Nežinojimą - Tamsumą ir Žinojimą - Šviesą, tiesiog laiko Vieniu. Jie – tarytum vaikai, žaidžiantys šventuosius, bet atėjus laikui kiekvienas iš jų turės rinktis, kokiam pasauliui tarnaus. Iki to laiko jie nėra nei Tamsos, nei Šviesos vedami, su jais žaidžia tarpinio pasaulio esybės. Taigi, jų nuoširdumas klaidina tikrumo ieškotojus, juos pristabdo, o gal net sustabdo, kiti atpažinę eina toliau. Jie mėgsta kalbėti apie meilę, širdį, protas jiems yra žemesnis lygmuo, kaip ir pats mąstymas. Jie nežino, kad širdyje ir per ją kalba tai, ką jie pasirenka: jei renkasi Puikybę - puikybė kalba per širdį, jei Meilę, kas yra puikybės antipodas, – tuomet kalba meilė. Jei nedaro tokio atskyrimo, tai tiesiog kalba iliuzijos ir emocijos, įsivaizdavimai, o kai kam - ir tarpinio pasaulio esybės.

„Kiek žmonių vadina save Svami arba išminčiais, pasakiau aš, pasauliečius apgaudinėja. Kodėl tiek daug silpnų mokytojų, kurie iš tikrųjų nepasiruošę vykdyti tos misijos ir patys kol kas dar turi būti mokiniais". Mano Mokytojas nusišypsojo ir pasakė: „Tu žinai, kad gėlių klombas apsupa tvorelėmis arba gyvatvorėmis, kad jas apsaugotų. Tie žmonės - tai gyva tvora, sukurta Dievo mums. Tegul jie apsimetinėja. Ateis diena, kai ir jie pasieks visišką realizaciją. Dabar jie tik apgaudinėja patys save. Jeigu Jūs norite sutikti tikrą, Visiškai nušvitusį Mokytoją, iš pradžių turite paruošti save. Tada sugebėsite praeiti pro tvorą”. Svami Rama „Gyvenimas su Himalajų mokytojais“ (30, p. 270). 

Visi jie labai nori būti tyri, „šviesūs“, nušvitę, gėrį nešantys ir jie tiki, jog tokie yra, tačiau dėl savo nepasirinkimo ir asmeninio netobulumo - negebėjimo atskirti gėrio nuo blogio - kokybiškai tokie nėra.

"Vaikas pribėga prie mamos ir sako jai: - Mama, aš esu kapitonas, štai turiu kepurę. Mama jam atsako - "Tu man esi kapitonas, tačiau ką pasakytų tikras kapitonas, tave pamatęs?" 

 Atskyrimui: jie visur nuolat skelbiasi ir viešinasi, gali rengtis specialiais rūbais, tatuiruotis, vadintis dvasiniais vardais, rašyti ypatingas biografijas, knygas, ir, aišku, juos lydi parodomoji dvasinė povyza ir pamokantis tonas. Dar vienas požymis - gyvenime nesugebėjęs realizuotis jaunas ar daugmaž po 40 m. žmogus, aplankęs kokio žymaus mokytojo seminarą, stovyklą, o gal pavartojęs haliucinogeninių medžiagų, mikliai pradeda rinkti savo sekėjus. Jie kalba apie Vienovę ir besąlyginę meilę, bet patys yra savo prisirišimų, žemų jausmų ir ydų vergai, jų protus kankina konkurencinės nuotaikos, kurias stengiasi slėpti nuo sekėjų po daugybe iš anksto paruoštų meilės ir nušvitimo kaukių.

Šiame lygmenyje, laikui bėgant, sąžiningas žmogus, jei nebus sugriovęs savo psichikos aštriomis praktikomis, gali susivokti, nulipti nuo mokytojo krėslo ir atsidėti lėtam ir sąžiningam darbui su savimi, nuosekliai gydydamas savo sielą, valydamasis nuo iliuzijų, po truputį eiti toliau.

"Nelaikyk savęs išskirtiniu galvodamas, kad tarnystės pareiga tave aplenks. Nesiek mokytojauti kitiems, kol savo puikybės neišsirgai. Nekelk savęs ant sosto, kol buvimo soste atsakomybės nepajėgi prisiimti. Nesimanyk kalbąs su pačiu Dievu, kol su kitais žmonėmis nesusikalbi." (Antropoteoaofija) 

Sekantis lygmuo - tai mokytojai, mokyklos, dvasinės sistemos, autoritetingai pristatančios save šviesiomis, nors iš tikrųjų savo esmėje jos ne tik kad ne baltos, bet net ir ne pilkos. Jos - tamsios, tai yra palaikančios ydas, mokančios žmones patologinės pasaulėžiūros, duodančios žmonėms stiprias psichinius efektus sukeliančias praktikas. Tokie jau yra pasirinkę, todėl turi savo vedlius subtiliuose planuose, kurie jiems padeda surinkti mases žmonių. Paprastai tai išmanūs ir gudrūs manipuliatoriai žmonių sąmone. Tokių mokytojų ir mokymų sekėjai palaipsniui virsta emociniais arba mentaliniais fanatikais. Tai pati klastingiausia kategorija!

Tokių mokytojų slaptas tikslas – iškraipyti ir diskredituoti šviesiuosius mokymus ir idėjas. Tai jie išviešina slaptas ezoterines praktikas ir nuleidžia jas į mases, save pateikdami didesniais ar mažesniais mesijais, gelbėjančiais žmoniją. Tai gali būti valingi, turintys žinių ir net galių žmonės. Jie gali cituoti šventraščius, mokyti medituoti ar panašiai, bet rezultatas - žmonių atitolimas nuo Dievo, nuo savęs tikrojo pažinimo.
Yra tokių, kurie atvirai šaiposi iš Dievo, sielos, tikėjimo, žinojimo, šventraščių ir pan., yra kurie tai daro labai užslėptai ir tik pagal rezultatus atskirti galima. Yra tokių, kurie moko savo sekėjus neskaityti jokių knygų, nieko neklausyti, nes jei sekėjai skaitys ir klausysis, pamatys jų tikruosius veidus. Žmonės yra tingūs, ir tai šitie manipuliuotojai puikiai žino bei tuo naudojasi, visokiais būdais veikdami per kaltės jausmą. Jie meilę sumaišo su puikybe, ydas pristato kaip dorovę, kūniškus malonumus - kaip dvasines patirtis. „Blogio lerva, aprengta Gėrio šarvais“. Bet tai dar ne viskas! 

Trečias lygmuo yra pats liūdniausias ir tragiškiausias. Įsivaizduokite stiprią šviesią sielą, atėjusią iš dvasios pasaulių su tam tikra misija, atėjus laikui ji nubunda ir pradeda savo darbą. Tai stipri siela, turinti Šviesos pasaulių palaikymą, didelę praeitų gyvenimų patirtį, kuri dabar veikia kaip autoritetas - mokytojas. Dabar ji žmonėms perduoda tyrą Šviesųjį Žinojimą, tai – senos žinios, bet naujai perduodamas pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Jis, atstovaudamas savo Mokytoją, pavyzdžiu moko žmones atskirti Gėrį nuo Blogio, ydas nuo dorybių, melą nuo tiesos. Prie jo natūraliai prisitraukia sielos pagalbininkės, kurios tampa mokiniais, formuojasi sekėjų ratai, atsiranda knygos, daromi kilnūs darbai žmonių sąmoningumui kelti. Čia galioja taisyklė - “Svarbu ne kiekybė, o kokybė”. Bet, kad ir kokia prakilni siela bebūtų, ji turi ir savo asmeninę karmą, turi savus išbandymus, silpnybes ir pagundas, iš praeitų gyvenimų ateinančias karmines pamokas ir žmones. Jos užduotis – suderinti žemišką gyvenimą su dvasine paskirtimi. Jei asmeninių karmos išbandymų neatlaiko paprastas žmogus, - pasekmės palies tik jį patį, o galbūt ir jo artimuosius. Tačiau kuomet suklumpa dvasinis lyderis, mokytojas, - pasekmės gali būti siaubingos daugybei žmonių, sekusių jį daugelį metų. Kuo stipriau mokiniai (materialiai, emociškai ar mentališkai) prisirišę prie savo žemyn pasukusio mokytojo, tuo sunkiau jiems, ir tuo blogiau jų sielų ateičiai.

Dar reikia žinoti, jog kuo didesnė mokytojo siela ir kuo svarbesnė jo misija, tuo tankesnis Tamsos ratas ir tuo stipresni bei rimtesni gundymai. Sakykime, didi siela prabudo ir pradėjo savo misiją, kviečia sielas į Šviesos evoliucijos Kelią, tačiau veikia įvairūs buitiniai dalykai, o vėliau, įsisukus energijai, - ir organizaciniai reikalai, žmogus fiziškai ir psichiškai pervargsta. Prisitraukę sekėjai dar nėra pažengę, todėl dažnai pykstasi tarpusavyje, mokydamiesi savo pamokas. Tuo tarpu tamsa nemiega, ji laukia bent mažiausios tokio šviesuolio klaidelės. Ji siunčia savuosius, kurie suveikia kaip išdavikai ir, jam pataikaudami, sulaukia mokytojo pervargimo ir klaidos.

Sakykime, šviesus mokytojas suklysta, paslysta, padaro nedideles klaidas. Šalia esantys iki galo neprabudę sekėjai, o ir išdavikai pradeda jį palaikyti tame ir taip jis pradeda „pilkėti“ - į viską žiūrėti iš naudos pusės, jam atsiranda savi, jis pradeda savintis žmones, pradeda konkuruoti su kitais mokymais ir pan.

"Šėtonas gimsta ant angelo, stojusio į kovą už teisybę, lūpų. Viskas virsta dulkėmis - ir žmonės, ir sistemos. Tačiau amžina yra neapykantos dvasia, gimstanti kovoje už teisybę. Todėl Blogis Žemėje neturi pabaigos. Nuo to laiko, kai aš tai suvokiau, esu įsitikinęs, jog polemikos stilius svarbiau, nei polemikos objektas." Grigorijus Pomerancas 

Prasideda sustojimas, įsisukęs į reikalus ir fiziškai pervargęs mokytojas to nepastebi, nebeskiria, kur dvasios veikimas, kur jo paties ambicijos. Nedaugelis krentančių mokytojų turi tiek dvasios stiprybės tai suvokti ir viešai prisipažinti savo sekėjams. Būna, jog tokį klaidų pridariusį ir bandantį susivokti mokytoją šalia jo tupintys tamsos pasiuntiniai, veikiantys kaip jo mokiniai, netgi nužudo ar nunuodija. Taip Šviesoje ir iš Šviesos kilęs mokymas yra perimamas ir su visais sekėjais pajungiamas prie Tamsos egregoro. (Apie tai kalbėsime kituose straipsniuose).

Dvasiškai nusilpęs lyderis, nebeturintis Dvasios Pasaulių palaikymo, nebeturi valios ir noro kažką keisti, jis nenori nuvilti savo fanatiškų sekėjų ir visų tų, kurie jau gauna konkrečią materialinę naudą iš mokymo. Dabar jau buvęs dvasinis lyderis, mokytojas, pradeda pateisinti ir netgi filosofiškai pagrįsti ydingą gyvenimą (pvz. pateisina seksualinius santykius su mokiniais, laikydamas tai terapija ar pan.), atseit taip reikia dėl sekėjų sielų tobulėjimo, taip nori Dievas. Taip nusivažiuojama ne tik iki seksualinių iškrypimų ir žmonių eksploatacijos, turtų kaupimo, bet ir iki žudymų ar sekėjų savižudybių.

Viskas prasidėjo gražiai, nuo Šviesių mokymų, tyrų idealų, tačiau po kiek laiko viskas papilkėja, paruduoja ir aptemsta. Išaukštinta siela ėjo Šviesos keliu, bet neatlaikė valdžios, pripažinimo ir šlovės išbandymo, palaipsniui nusirito iki atvirai tamsaus kelio. Pradžioje linkėjo žmonėms sąmoningumo, Meilės, Šviesos, padėjo žmonėms dvasiškai augti, paskui žiū, jog jis jau mokina Tamsos ir Šviesos, Ydų ir Dorybių Vienovės. Vietoj palaiminimų, jis jau prakeikinėja. Tačiau fanatiški sekėjai, nepaisant nieko, aklai ir toliau tiki savo mokytojo tyrumu ir nuodėmių neturėjimu, jie nepastebi savo mokytojo pilkėjimo ir pajuodimo. Dvasinio autoriteto kritimo procesas visada yra persmelktas melu, sąvokų prasmių sumaišymais ir iškraipymais, ydų pateisinimais, manipuliacija žmonių sąmone ir pan. Pačiam mokytojui sunku pripažinti, kad jis – jau ne Šviesos ir Dievo gynėjas, o, prisidengęs Šviesa, – tamsos atstovas, tarnaujantis Tamsai.

Edmundas Petruoka
Medžiagą http://www.psychology-faq.com iš rusų kalbos vertė Lina Do, konsultavo Michail Kn

Bus pratęsimas.

Naudojant straipsnio medžiagą, būtina nurodyti aktyvią nuorodą į šį puslapį.