Velykos - Kristaus prisikėlimo misterija



Pirmoji Mėnulio pilnatis po pavasario lygiadienio būdavo siejama su Visuotiniu visa ko, vadinasi, gamtos bei visų jos karalysčių atbudimu po žiemos sąstingio. Buvo tikima, kad tą minutę, kai stoja pilnatis, Tėvas-Motina pasiunčia Žemei savo galingą Prisikėlimo ugnies impulsą, tardami:
Buskite, buskite, buskite, 
Buskite žvėrys ir paukščiai. 
Buskite medžiai ir krūmai, 
Aukite žolės ir gėlės, vaisiai ir uogos. 
Buskite ir Jūs, žmonės, savo Dvasioje ir širdyse. 
Buskite, kad augtumėte.

Šios šventės ritualuose Ugnies įkūrimas buvo svarbiausias. Jis reiškė Tėvo-Motinos siunčiamos Kosminės ugnies impulso perėmimą, įkuriant ją Žemėje. Juose buvo gausu įvairiausių ugnies ceremonijų, šokių su uždegtais ugnies fakelais, giesmių bei, žinoma, maldų, garbinančių valios impulsą skleidžiantį Dievo veidą. Aukos Ugniai būdavo atnašaujamos.

Per šią pilnatį gimusieji buvo laikomi galimais Kosminės ugnies priėmėjais ir nešėjais. Todėl jau nuo trejų metų juos auklėti ir mokyti imdavosi specialūs žyniai. Dieną prieš šią pilnatį arba tuoj po jos sodindavo tai tautai šventus, vyriškais laikomus medžius ir krūmus. Šitaip pasodinti ir prigiję jie turėjo ypatingą jėgą, todėl buvo saugomi, o viskas, ką jie duodavo, buvo naudojama vaistams arba apsauginiams amuletams gaminti.

Šios pilnaties sakraliniai simboliai vienur buvo avino ragai, kitur fontanas, besiveržiantis iš žemės, o dar kitur – žmogus su uždegtu fakelu iškeltoje kairėje rankoje.

Egiptiečių Oziris prikeliamas šiuo laiku, nors ir atsisako grįžti į Žemę, palikdamas Egiptą valdyti stebuklingai Izidės pagimdytam sūnui Horui.

Krikščioniškoje tradicijoje sekmadienis po šios pilnaties – tai Kristaus Prisikėlimo šventė, arba Velykos. Kristaus prisikėlimo Misterija, praėjus trims paroms po mirties, atveria didžiąją sakralinę paslaptį apie gyvenimą po mirties dvasiniame kūne ir pačios dvasios nemirtingumą bei didybę. Ji atskleidžia, kad žmogiškas kūnas – tiktai apvalkas sielai, atėjusiai į Žemę reikalingų darbų atlikti, todėl mirties tiesiog nėra, o yra tiktai būvių kitimas. Siela iš Dvasios pasaulių yra vedama, o kūnas to vedimo neturi, todėl kūną pirminiu laikantieji negali Dievo artumo patirti, bet jį patiria savo sielos Kvietimu sekantysis.

Ne apie Prisikėlimą fiziniame kūne, o apie Prisikėlimą dvasiniame kūne kalba Šventasis Raštas. Kristus neleido Marijai Magdalietei prisiliesti prie jo, nes jo dvasinis kūnas skleidė itin stiprią energiją, kuri per stipri gyvajam. Jis savo dvasinį kūną regimu padarė, kad jį mačiusieji šią stebuklingą žinią apie dvasios nemirtingumą kitiems paskleistų.

Velykų simbolis – kiaušinis. Jis primena Pradžių Pradžią arba kosminį kiaušinį, kuriame užgimsta Didysis Procesas.
Kiaušinis – tai sutelkta energetinė kokybė, paruošta realizacijai arba gimimui, arba prisikėlimui naujame būvyje ar naujam ciklui.
Kiaušinio trynys – tai auksas arba siela, pasiruošusi naujam gyvenimui.
Baltymas – tai sidabras arba astralinis kūnas, kuriuo siela apsivelka ruošdamasi naujai realizacijai.
Kiaušinio lukštas – tai minčių struktūros, nusakančios požiūrį.
Kiaušinio mušimo tradicija primena, kad stojus pavasariui, gamtai bundant svarbu ir žmogui išsilukštenti senas mąstymo struktūras, stabdančias prisikėlimą naujoje kokybėje.

Paimta iš Pirminės šventės

Komentarai