Žmogaus dvasinio tobulėjimo proceso fiziologija

Medžiaga paimta iš Antropoteosofija 2 tomas

„Žmogaus anatomijoje“ (Stropus ir kt., 2005) teigiama, kad žmogaus posmegeninė liauka (hipofizė), sudaryta iš dviejų skirtingos kilmės dalių: didesnės priekinės (adenohipofizė), ir užpakalinės, (neurohipofizė).

Šios dalys funkcionuoja atskirai, bet abi jos reguliuoja kitų endokrininių liaukų veiklą. Adenohipofizės funkcija susijusi su pagumburiu (lot. hypothalamus), kuris laikomas svarbiu neuroendokrininiu reguliaciniu centru. Skatinamieji jos hormonai vadinami liberinais, o slopinamieji – statinais. Neurohipofizėje yra kaupiami hormonai antidiuretinas (vazopresinas) ir oksitocinas.

Kankorėžinė liauka (epifizė), yra antgumburio (lot. epithalamus) svarbiausioji dalis. Tai nedidelis 0,2 g masės organas, kurį gaubia plona jungiamojo audinio kapsulė. Ji puikiai išsivysčiusi 5–6 metų vaikams, o vėliau ima nykti. Jos funkcija įvairialypė. Joje sintetintas serotoninas verčiamas melatoninu. Klinikiniai tyrimai tvirtina, kad kankorėžinė liauka (epifizė) slopina lytinį brendimą ir pačią lytinę funkciją, t. y. jos hormonai sintetina hormonus, slopinančius gonadotropinių (lytinių liaukų) hormonų sintezę adenohipofizėje.

Kankorėžinė liauka (epifizė) padeda reguliuoti biologinį ritmą. Ji yra sujungta su pagumburio (hipothalamus) branduoliais, į kuriuos ateina skaidulos iš (akies) tinklainės mazgų neuronų. Taigi šviesos ir tamsos kaita veikia per pagumburį epifizės (konkorežinės liaukos) funkciją.

Visuose dvasiniuose mokymuose hipofizei (posmegeninei liaukai) ir epifizei (kankorežinei liaukai) teikiama ypatinga reikšmė. Pastaruoju metu mokslininkai nustatė, kad žmogaus pagumburis (hypothalamus), tapatus reptilijų smegenyse (R complex) esančiam. Taigi jis atsakingas už visų kūno poreikių patenkinimą, sugebėjimą išlikti.

Hipofizės (posmegeninės liaukos) priekinė didžioji dalis (adenohipofizė) okultiniuose mokymuose yra laikoma racionalaus proto sostu, o užpakalinė (neurohipofizė) – tai aukštesniojo proto vystymo galimybių vieta. Dvasia įžengia į žmogų tik tada, kai žmogus išvysto užpakalinę hipofizės dalį (neurohipofizę).

Epifizė (kankorėžinė liauka) laikoma sielos sostu, kuriame ji sėdi, nors valdyti gali tiktai per širdį. Turėtų būti įdomu tai, kad jos masė apie 20 g, o praėjusio amžiaus septintame–aštuntame dešimtmetyje JAV atlikti tyrimai su mirštančiais žmonėmis įrodė, kad po mirties jie netenka nuo 16 iki 21 g savo svorio. Tas svoris ir buvo laikomas žmogaus sielos svoriu.

Fašistų bandymai su žmonėmis koncentracijos stovyklose, kaip ir bandymai su žmonėmis Atlantidos laikais ir dabar, tiesiogiai susiję su šiomis dviem liaukomis: hipofize ir epifize. Užpakalinė hipofizės dalis, kaip ir epifizė, vystoma, pritraukiant dvasines vibracijas maldomis, dvasinės literatūros studijomis, meditacijomis ir praktikomis. Taip žmogus paruošia save Dvasiai į jį nužengti. Tai darant kūno poreikiai ir instinktai natūraliai slopinasi ir gęsta. Juos užgožia dvasiniai idealai. Toks žmogus nebėra valdomas ir manipuliuojamas, pasitelkus jo instinktus.

Todėl tie, kurie nori žmones valdyti, paversdami juos savo instinktų vergais, visomis išgalėmis stengiasi suniekinti dvasinius ieškojimus, maldos reikšmę, Tikėjimą, Dievą ar bet ką, per ką žmogaus sąmonė persikeltų iš priekinės į užpakalinę hipofizės dalį. Palaikant malonumų ir poreikių patenkinimo pramonę bei sritis, žmogiški idealai nukreipiami į daiktiškumą, o žmogiška sąmonė natūraliai sulaikoma gyvūnijos karalystės sąmonės lygmenyje. Tokį žmogų lengva valdyti ir juo manipuliuoti. Jo sąmonė tvirtai lieka priekinėje hipofizės dalyje (adenohipofizė)

Jau minėtas epifizėje gaminamas melatoninas būtinas dvasinio vystymosi procesuose, tačiau jis palaiko ir malonumo per ekstazę poreikį. Tuo manipuliuoja daug dabartinių „dvasinėmis“ save vadinančių krypčių, žadančių žaibiškus rezultatus, iš tiesų tarnaujančių žemiesiems pasauliams. Jos žino, kaip pasiekti rezultato efektą, bet pats rezultatas joms neprieinamas. Šitaip žmogus patenka į iliuzijų apie savo išskirtinumą pasaulius, kurie palaiko efektą naujomis malonumo ar ekstazės dozėmis, nuo kurių žmogus tampa priklausomas. 

Palaikant priekinės hipofizės dalies (adenohipofizės) skatinamus fizinius poreikius, tinkamai naudojant racionalų protą, antroji jos dalis (neurohipofizė) atrofuojasi, kaip ir epifizė (kankorežinė liauka). Žmogus tampa šaltu zombiu arba biorobotu. Jis gimdo silpnapročius ir išsigimusius arba šaltaširdžius vaikus. Šito nori tamsos astralo ir eteriniai pasauliai. Jie palaiko bet kokius, net labiausiai iškrypusius, malonumus tam, kad žmonės... nebemąstytu. Tuomet šie pasauliai galėtų nevaržomi juos kontroliuoti ir elgtis kaip tinkami. 


Nepatenkintas poreikis gyvūnžmogiui (Aš kūnas) (vyrauja reptilinės smegenys, E.P.) sukelia agresiją, pyktį, todėl jis gali prievarta bandyti pasiimti tai, ko trokšta. Jis pasiruošęs negalvodamas žudyti, plėšti, niokoti, kankinti nekaltus žmones, prievartauti moteris, vogti. Yra tokių, kurie tam, kad gautų, ko nori, žeminasi iki visiško nužmogėjimo arba meluoja, sukčiauja, išsisukinėja pagauti, vaidina. Ekstremalios sąlygos visa tai ypač suaktyvina, todėl jos dabar, nenustebkite, kuriamos specialiai: karai, sumodeliuotos finansinės krizės, meteorologinio ginklo panaudojimas, sukeliant kataklizmines situacijas ten, kur jų būti neturėjo, – visa tai pačių žmonių, priklausančių eterinių reptilijų klanui, darbas. Jie žaidžia su ugnimi, įsivaizduodami save nebaudžiamus. Jau ne kartą tai yra vykę, vyksta ir dabar. Apsižvalgykite aplinkui, bet neteiskite net jų, nes toks jų darbas. Žinokite ir nesusidėkite, o kai galėsite – spaudimą atremkite. Manipuliacijoms nepasiduokite. Vadinasi, su savo ydomis dirbkite, nes per jas esate pažeidžiamiausi. Melskitės ir Šviesa bei jos Didžiuoju Iniciatoriumi tikėkite. Tada neįveikiami būsite. Tada nieko nereikės bijoti. Ieškodamas ekstremalių pojūčių, žmogus savo iškrypimais ir žiaurumu gali pranokti gyvūnus. Tokio vertybė yra kūno poreikių patenkinimas.

Aš jaučiantis, kultūringasis (vyrauja limbinė smegenų dalis, žinduolio smegenys. E.P) siekia ne tik patenkinti savo fizinius poreikius, bet ir gauti iš to emocinį malonumą. Jis mėgsta valgyti skanų ir gražiai apipavidalintą maistą, nesvarbu, moka jį pats paruošti ar ne. Mylėtis nori tik su jam patinkančiu žmogumi ir romantiškoje aplinkoje. Jis nedaro to kitiems matant, nes gerbia savo ir partnerio intymumą. Toks linkęs miegoti ramioje, švarioje, jam tinkamoje aplinkoje. Jeigu tas, kuris laiko savo Aš kūnu (gyvūnžmogis, E.P), negali apriboti savo norų, tai šiame etape žmogus jau pajėgus susilaikyti nuo poreikių patenkinimo, save apriboti, jeigu aplinkybės šito pareikalauja. Jis atsižvelgia į aplinką ir netenkina savo poreikių bet kur, bet kaip ir su bet kuo. Taigi jis ima vadovautis įprastomis kultūringam žmogui etikos ir moralės taisyklėmis ir tėvų namuose įdiegtomis vertybėmis. Jis atsiplėšia savo sąmoningumu nuo gyvūno ir mokosi kultūros santykiuose su kitais ir gyvenime. Pavyzdžiai: toks vyras, jei žmona guli ligoninėje ar serga, neieškos prostitutės ar meilužės, galinčios patenkinti jo lytinį poreikį; toks žmogus nesituštins visiems matant, nes laiko tai nekultūringu dalyku ir pan.

Aš mąstantis (vyrauja neokorteksas, E.P) žmogus kontroliuoja savo fizinio kūno poreikius, vadovaudamasis auklėjimu, saviaukla, vertybėmis ir visuomenės pripažintomis normomis. Dirbdamas mėgstamą darbą, jis gali pamiršti ir maistą, ir seksą, ir miegą. Jam svarbus maisto pateikimas ir jo kokybė, bet net alkis neprivers jo prarasti žmogiškumo. Jis mylisi su išsirinktu partneriu ir moka kontroliuoti savo geismą, todėl visados išliks sąžiningas sau ir savo partneriui. Toks neieškos prostitučių ir pats tuo neužsiims. Tokiam pamažu ima funkcionuoti užpakalinė hipofizės  dalis (neurohipofizė), o priekinėje (adenohipofizė) labiau veikia slopinamieji nei skatinamieji hormonai, todėl poreikis seksui ima rimti. Vidinis ritmas ima harmonizuotis meldžiantis, atliekant dvasines praktikas ir dirbant mėgstamą darbą.

Kaip sielą save suvokiantis, visiškai kontroliuoja savo fizinius poreikius, todėl nėra nuo jų priklausomas. Jis gali valgyti, tačiau gali būti ir be maisto, jeigu jo nėra. Jis gali puikiai mokėti pasiruošti maistą, gali to nedaryti. Labiau jam svarbi maisto energetinė kokybė, vadinasi, su kokiomis nuostatomis maistas yra paruoštas. Seksualiniai santykiai skirti naujai gyvybei pradėti. Pats lytinis potraukis yra sublimuotas į kūrybinę ir dvasinę energiją, kurią jis įdeda į savo darbus. Miegas jam – tai visų organizmo sistemų poilsio laikas, todėl jis miega tiek, kiek jam to reikia. Yra ir nemiegančių. Šio žmogaus vidinis ritmas harmonizuojasi. Užpakalinė hipofizės  dalis (neurohipofizė) perima valdymą, todėl į epifizę (kankorežinę liauką) ima pritekėti dvasinė energija, kuri keičia visą žmogų, jo elgseną ir gyvenimą iš esmės. Toks ima skleisti Šviesą, nes jau yra paruošęs save lyg indą jai pritekėti. Taigi atsivėrimo Dvasiai procesas gali būti atsektas net fiziologiškai.

Šaltinis 2 Antropoteosofijos tomas.

P.S. tekstas yra redaguotas, originalą skaitykite Antropoteosofija 2 tomas 353 psl. Skliausteliuose mano pastabos.


Primenu, jei jums patiko šį informacija, ir jūs norite ją panaudoti nesusikurdami plagijatoriaus karmos, būtina nurodyti šaltinius.