Apie ekstazę patiriamą maldos metu.


Maskvos dvasinės akademijos profesoriaus Aleksej Osipov mintys, kurias jis išdėstė savo paskaitoje „Jėzaus malda ir „Atviri maldininko pasakojimai“

Cituoju: nederėtu širdies maldos laikyti apžavios, vien dėl lengvabūdiškų žmonių, kurie pirma laiko priskiria sau aukštas maldos būsenas? Apžavai patiriami maldos metu yra daugiau ar mažiau logiška neteisingai atliekamos maldos pasekmė. Neteisinga malda veda į saldumą- euforiją. Iš kitos pusės visgi maldos saldumas egzistuoja, tačiau kada? Aktyviai besimeldžiantis žmogus gali gan greitai patirti tam tikrą maldos saldumą, tačiau jis gali būti netikras, gali būti melagingas... Kodėl gi taip yra, kaip tai gaunasi? Esmė ta, jog euforinis psichinis saldumas patiriamas kuomet žmogus savo valios pastangomis telkia protą. Tokiu būdu, maldos saldumo prigimtis gali būti dvejopa: pirmoji kyla iš sudirgintų nervų ir psichikos, o antroji, tikroji, kai išgyvenama Dieviškoji palaima.

Kaip vieną nuo kito atskirti? Tai gali padaryti tik labai patyręs žmogus. Tačiau ir mes galime atskirti tiesa - netiesiogiai, o pagal rezultatus kurie būna po to. Svarbu žinoti, ką mums duoda tikra būsena ir ką duoda netikroji būsena, kitaip tariant kada tai yra nervinės- psichinės būsenos pasekmė, o kada Dieviškosios palaimos veikimas.

Labai aukšto dvasinio lygmens žmones, pasiekę meistriškumą dvasinės maldos pratybose, prieina prie vieno dalyko - atgailos. Štai mums ir kriterijus. Ši atgaila apima visą jų gyvenimą, visą jų veiklą. Toji atgaila, kyla iš savo nuodėmingumo suvokimo. Taigi, savo nuodėmingumo matymas ir iš to kylanti atgaila tai neturinčio pabaigos dvasinio darbo esmė.

Pirmas dvasios apsivalymo ir jos sveikimo požymis yra tada, kai protas pradeda matyti savo nusižengimus, kurių tiek daug, kaip jūros smėlio. Štai jums tikrumo kriterijus. Jei yra tik saldumo –palaimos būsena, bet nėra atgailos - jūsų būsena ne iš viršaus.

Šventieji savo dorybes apiplaudavo savo širdies ašaromis lyg nuodėmes, nes matė nepakankamą gerų darbų kiekį palyginus su gausybe savo nuodėmių, bei dieviškų įstatymų nesilaikymų. Tik tas, kuris mato savo nuodėmingumą, jau yra neprieinamas netikram saldumo-euforijos jausmui. Nes tas, kuris mato, kad sėdi iki ausų pelkėj, nebešauks, kad yra olimpinių žaidynių čempionas.

Taigi teisingos maldos kriterijus yra savo nuodėmingumo matymas, tačiau iš to seka ne nusiminimo būsena, o širdinga atgaila, nusižeminimo ir bejėgiškumo pajauta, prašymas atleisti bei dėkingumas Dievui už jo gailestingumą.

Taigi eiliškumas būtų toks: savo nuodėmingumo pajauta, Dievo malonės matymas, o jau tik tada palaima nuo Dievo didybės. Kitu atveju įsikarščiavęs svajingumas pakeičia dvasinį gyvenimą, apie kurį jie iš tikro neturi nei mažiausio supratimo, ir šis svajingumas jiems atrodo kaip Dievo palaima.

Pastangos dirbtinai sukelti širdyje meilę Dievui, ir taip išgyventi palaimos būseną, vadintinas pasipūtimu ir dvasine puikybe. Ypač pavojingas priešlaikinis beaistriškumas (atsižadėjimas), kuris užsibaigia blogiau už visas aistras, o taipogi - priešlaikinis ekstazės patyrimas. Tokios nežemiškos dovanos gali nužudyti maldininką, nes jis nėra išmokytas savo paties bejėgiškumo, kadangi nėra pažinęs tikros kovos su savo aistromis, jie nežino savo nuodėmingumo, bei silpnumo.

Iš to seka, kad intensyvus ir atkaklus maldos praktikavimas be vadovo yra pavojingas, nes žmogus gali net žūti. Matome, kad maldoje pirma turime išmokti raides, tada dėlioti žodžius ir tik tada eiti toliau. Būtina žinoti, kad yra dorybių įgijimo eiliškumo dėsnis ir suderinamumo dėsnis, kuomet vienos dorybės įgijimas gimdo kitą dorybę. Reiktų žinoti, kad dvasinio gyvenimo pagrindas yra Dievo įstatymų laikymasis ir atgaila, juos pažeidus, ir tik po to seka širdies malda, pasninkas ir t. t., kaip priemonės tam pasiekti.

Taigi tik  Dievo istatymų laikymasis yra meilės Dievui įrodymas, o ne visa kita, nes tik įstatymų laikymasis daro maldą teisingą. Įstatymų laikymasis yra ta alyva, kuri pilama į maldos lempą. Kas valios pastangomis verčia save melstis, bet nesistengia įgyti nuolankumo, meilės, kuklumo ir kitų daugelio dorybių, kartais gali gauti dieviškų dovanų, tačiau laikinai, nes jos bus pamestos, tada žmogus rizikuoja papulti į puikybės gniaužtus.

Yra toks išmintingas pasakymas šia tema: „Nėra didinga laikyti savo mintį prie Dievo (mąstyti apie Dievą), didinga save matyti žemiau visų būtybių.“ Maldos pamatas yra nusižeminimas, be pakankamo nuolankumo malda yra tiesus ėjimas į iliuziją ir saviapgaulę bei netikrą ( velnišką) palaimą (euforiją). Kaip įgyjamas tas nuolankumas? Nuolankumas įgyjamas laikantis Dievo įstatymų (dėsnių), pamatant tame savo bejėgiškumą. Tik šis bejėgiškumas ir leidžia melstis teisingai.

Vertė Rasa Kvederienė, redagavo E. Petruoka

Šaltinis: https://youtu.be/c6J75HYi8-Q

Paskaita skaityta, gilinantis į šiame straipsnyje paliestas tiesas.

Atsisiųsti: https://cloud.mail.ru/public/A6DP/oQ21oKQGM

Jei jums patiko šis straipsnis, ir jūs norite jį panaudoti, būtina nurodyti šio puslapio adresą: http://petruoka.blogspot.com