Šatrija -Žemaičių šventkalnis


Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riogso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tikriausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro medžius. Visiems žinoma, kad ant Šatrijos senovėj gyveno žyniai, vaidilutės ir kitoki dvasininkai, kūrenę šventąją ugnį, meldė kraštui gerovės ir stiprybės ginantis nuo priešų pasalūnų. Tačiau yra žinių, kad seniau Šatrija dar buvusi vadinama jauterytės kapu, ojauterytė yra buvusi milžino Alčio žmona, kuri žuvusi viename kare begindama šalį nuo priešų. Tada ji buvusi palaidota toje vietoje, kur dabar yra Šatrijos kalnas. Kalno tuomet dar nebuvę, tik milžinas, jos vyras, parnešęs dvi pirštines smėiio iš pajūrio, supylęs kapa, ir iš to atsiradęs Šatrijos kalnas, kuris anais laikais buvo vadinamas jauterytės kapu.

Nors Šatrijos kalnas nėra visų aukščiausias Lietuvoje, bet matomas iš labai toli, kai kur matomas iš 60-70 kilometrų, tačiau ir aukščio turi ne visai maža, nuo jūros paviršiaus turi 227 metrus. Tik garsus visuos Žemaičiuos ne aukštumų, bet kaip buvusi visų gerbiama senovės žemaičių šventovė, kurios liekanų ir šiandieną, dar galima užtikti. O ypač pas Šatrijos kalną randami tikybinių apeigų likę daiktai, kaip pelenų urnos, ašarnyčios (kur senovės verkėjos lašino ašaras, molio puodeliai), Perkūno dievo akmens statula, dubenuoti akmens, gintaro ir stiklo papuošalai ar kokie amuletai, kažin kokie lyg ordinai su ženklais, žmonių kaulai, variniai žiedai, akmens kirveliai, panašu kažin kas į. pjūklelius ir šiaip net nesuprantami radiniai iš akmens, vario, geležies, kaulo ir titnago. Ypač daug randama papuošalų, žiedų, apyrankių, antkaklių ir šiaip amuletų.

Apie Šatrija dar ir dabar Lietuvos liaudyje galima nugirsti įvairių pasakojimų ir padavimų, o ypač apie raganas kalbant. 90 metų su viršum senelis Ramoška Antanas, gyvenantis Tytuvėnų miestely, taip pasakojo:„Tytuvėnų miestely ant kalniuko, kur pirmiau stovėjo bažnytėlė, o dabar jos likę tik pamatai ir senkapių išvirtę kryžiai, senovėj buvęs gražus ąžuolynas. Ten amžinai rusendavusi Perkūno amžinoji ugnelė. Ugnį kurstydavę 12 bernelių ir 12 mergelių. Jie turėjo 10 dievaičių. Krikščionybę Lietuvoje įvedant, vienas vyskupas atvyko čia senojo tikėjimo naikinti. Bet nuo Šatrijos kalno orų šluotas apsižergę atlėkė„čerauninkai" ir raganos ir užmušė vyskupą ir jo palydovus. Paskui su kariuomene atvykęs kitas vyskupas dievaičius išdaužęs, amžinai rusenančia ugnelę užgesinęs. Toje vietoje pastatė bažnyčią,.“

Kitas padavimas apie raganas, lėkusias į Šatrijos kalną, teko išgirsti šioks: „Senų senovėj Lietuvoje buvo raganų, kurios mokėjo žmones apžavėti, ligas gydyti, nelaimes užtraukti ir pašalinti ir kitokių gudrybių, kurių nei šių laikų mokslas nežino. Laikas nuo laiko visos raganos susilėkdavo į Šatrijos kalna mokytis įvairių gudrybių, susitarti ir velnių „veselijas“ kelti. Taip vieną kartą gudrus vaikiūkštis, kuris tarnavo pas vieną ragana už piemenį, paslapčiomis nusiklausė raganas tariantis lėkti į Šatrijos kalna. Vaikas patyrė, kad raganos rengiasi lėkti avilį apžergusios (tą, sykį ne ant šluotos). Jis tuojau nuėjęs sode įlindo į tuščiajį avilį, ant kurio buvo nutarta raganų juti, ir laukia. Atėjo raganos, kažin kuo ištepė avilio viršų, o į vidų nė nepažiūrėjo (aviliai būdavo kaladiniai, iš apvalaus rąsto galo, ir užkalami lentinėmis durelėmis, vadinamomis plautais). Sėdo ir lekia. O lekia taip smarkiai, net kibirkštys eina. Vaiką apėmė baimė, ir ėmė jis žegnotis. Nuo to ima avilys leistis ir krinta žemėn, tuomet raganos ir vaikas aviiyj persigando, kad neištiktų kokia nelaimė, bet nieko, naktį pasiekė Šatrijos kalnų. ir kai raganos nematė, piemuo iš avilio išlindo, viska stebėjo ir matė, kas ten dėjosi, o matęs daug keistenybių, ko nė apsakyti negalėjęs. Be to, nors ir žiemos metu tas atsitikę, ant Šatrijos kalno buvę žirnių, kurių jis ten prisivalgęs ir dar užantį prisiskynęs, vėl į avilį įlindęs parlėkęs namo su raganomis.“

Padavimų yra daug, padavimai padavimais ir lieka, bet yra senovėje šis kalnas ir didesnės reikšmės
turėjęs. Kada apie 1413 metus Vytautas krikštijo žemaičius, tai buvo pats Vytautas su kariuomene bent du kartu nuvykęs pas Šatrijos kalna, krikštijo žemaičius, kareiviams įsakė daužyti dievaičius, kirsti šventus ažuolus. Vyriausias žynys kunigas verkdamas apleido aukurą ir pasislėpęs gyveno tarp gerų žmonių.

Tyrinėdamas Šatrijos praeitį, gavau išgirsti iš čia gyvenančių senų žmonių, kad tikrai yra žinoma, jog raganų baudimo laikais ant Šatrijos kalno už raganystę buvo sudeginta Sugaudienė, o kiek sudeginta, kurių niekas nebepamena pavardžių. [...]

Po žemaičių krikšto dar Šatrijos kalne ne sykį buvo užkurta žemaičių šventoji ugnis, ir Vytautas, kaip nurodžiau anksčiau, buvo atvykęs ne paskutinį sykį žemaičių krikštyti, buvo dar atvykęs malšinti atvirtusių į senąjį tikėjimą žemaičių. Be to, ir vyskupui patarė gyventi ne Varniuose (Medininkuose), bet pas Šatrija Luokėj. Tą skaitome vyskupo Valančiaus Žemaičių vyskupystėj, kur taip užrašyta:„Wyskups Motieius nors turieje giwenti Warniusi, Wienok pagal linkieima dide kunegaikszte (suprask, Vytauto), daugiaus giwena Luokie ir nedaleida stabmeldims ant Szatrios kalnu apęnt įkurti szwentos ugnies."

Nors retai, bet galima išgirsti, kad ir pas Šatrija šmėklojasi, kaip žemaičiai sako. Taip man vienas pasakojo, kad kartą, vienam papuolė pas Šatrijos kalna naktį iš kalno išeinant ar iškylant šviesų sidabrinį žmogystos pavidalą matyti.

Čia tik trumpai apibūdinta Šatrijos kalno reikšmė. Kiekvienam suprantama, kad daug daugiau sveria, jei gali tokią žymia vietą savo akimis gyva pamatyti. Tačiau labai apsivils tas, kuris manys, kad tokia istorinė vieta yra tinkamai apžiūrėta, apsaugota nuo naikinimo ir pagražinta. Ne, to niekur čia nepastebėsi. Kalnas apleistas, gyvulių trypiamas, naikinamas. Net jo vardas norėta išnaikinti. Dar prieš karą Luokės klebonas rado rimtą reikala juo susirūpinti ir apvalyti nuo visokių burtų, raganų ir kitokių senovės dvasių. Surengė į kalną bažnytinę procesija, pastatė tris ąžuolinius kryžius ir patį pakrikštijo "Juozapato" kalno vardu. Žinoma, prietarai ir pasakos kiek aprimsta, bet vardas taip ir neprigijo, nors Šatrijos vardas buvo iškeiktas pasmerktas. Nei Vytautas, nei Valančius istorinių vietų neperkrikštijo, nors visus žemaičius pakrikštijo. [...]

(Trimitas, 1931 gruodžio 3, Nr. 49, p. 972-974)

Paėmiau iš knygos "Lietuvos piliakalniai" Balys Buračas.
Knygos sudarytojas Gytis Grižas
Leidėjas: Lietuvos nacionalinis muziejus 2011
Nuotraukos iš knygos.