"Liuciferio kompleksas" arba puikybės anatomija

Svetlanos Venskaitytės nuotrauka

Puikybė – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių, neretai įvardijama kaip didžiausia. Ji veikia prisidengusi nesuskaičiuojama gausybe pavidalų: pradedant charizmatišku įžymybės spindesiu, baigiant asketišku kuklumu. Kažin ar žmogus apskritai yra pajėgus šią nuodėmę įveikti?

Jei atidžiau pažvelgsime į save pačius ir į mus supančią realybę, puikybės blykstelėjimus įžvelgsime kiekviename žingsnyje: su pasimėgavimu prisimindami gautą komplimentą, kuomet matavomės suknelę ir grožėjomės savimi, kopdami karjeros laiptais, įsivaizduodami, kokį gerą įspūdį palikome naujai sutiktam žmogui, teisuoliškai kritikuodami kito veiksmus su potekste „aš tai jau niekad taip nepasielgčiau“ (suprask, esu geresnis, gudresnis), su pašaipa žvelgdami į žurnale besipuikuojančius „šitaip nusipiginusius“ asmenis... Kaip atskirti, kada reiškiasi puikybė, o kada – žmogiškas veržlumas, sveikas pasitikėjimas savimi, objektyvus, kritiškas žvilgsnis? Jei puikybės visur tiek daug, kokia prasmė su ja kovoti? Juk ir psichologija kalba apie meilę sau, ego įtvirtinimą, nesibaigiantį tobulėjimą kaip asmenybei – ar tai kartais nekvepia puikybe? Šiame straipsnyje plačiai nenagrinėsiu nei moralinių, nei teologinių puikybės klausimų, o tik pabandysiu pažvelgti į puikybės fenomeną psichologijos žvilgsniu ir paieškoti atsakymų į atvirus klausimus.

Išdidumas, ego ir arogancija
Vos pradėjus kalbėti apie puikybę kyla sąvokų painiava, todėl pirmiausia derėtų aptarti, kas nevadintina puikybe arba su kuo puikybė neteisingai tapatinama.
Puikybė dažnai tapatinama ar siejama su išdidumu. Vis dėlto, lietuvių kalboje takoskyra tarp šių dviejų sąvokų yra gana aiški (skirtingai nei anglų kalboje, kur tiek puikybė, tiek išdidumas vadinami „pride“, todėl sakoma „good pride“ ir „bad pride“). Puikybė – vienareikšmiškai neigiama sąvoka. Nėra geros puikybės. O žodžio „išdidumas“ prasmė – greičiau teigiama. Aišku, išdidumas gali virsti „pasipūtimu“ ar „arogancija“ ir taip transformuotis į puikybę, tačiau paprastai išdidumas suvokiamas kaip orumas, sveikas savo vertės suvokimas. Prarasti išdidumą – tarsi prarasti savigarbą – nėra gerai. Įveikti puikybę – sveikintina. Išdidumas yra ne kas kita kaip sąmoningas tam tikrų savo privalumų, gerų savybių suvokimas, pripažinimas. Puikybė – priešingai, nesąmoningai veikiantis mechanizmas. Puikybė gali būti lengvai matoma išoriniam stebėtojui, kai ji reiškiasi per aroganciją, narcisizmą (pats žmogus, dažniausiai, to nesuvokia), tačiau, kaip pamatysime vėliau, ji ne mažiau sėkmingai reiškiasi slaptais depresijos, saviplakos ar akivaizdžiai demonstruojamo kuklumo pavidalais.
Neformalioje diskusijoje puikybė dažnai painiojama su psichologijoje vartojama ego sąvoka. Sakome: „Jo ego per didelis.“ Šiame kontekste ego yra suvokiamas kaip egoizmas, t. y. „išsipūtęs“ ego. O psichologijoje ego ženklina tam tikrą žmogaus asmenybės dalį – savojo identiteto suvokimą, t. y. kas aš esu, koks esu, kokios mano galios ir ribos. Ego įtvirtinimas – svarbi kiekvieno žmogaus užduotis, tenkanti asmenybės raidos tarpsniui tarp kūdikystės ir brandos. Tiesa, „išsipūtęs“ ego (angl. „inflated ego“) išties turi kai ką bendro su puikybe, nes ne tik kontroliuoja jam priklausančią asmenybės psichikos dalį, bet ir progresuojančiai plinta, kol žmogaus psichikoje nebelieka vietos santykiui su kitais žmonėmis.
Negalima dėti lygybės ženklo tarp puikybės ir aukštos savivertės. Nors puikybė siejama su per dideliu savęs vertinimu (neatitinkančiu realybės), tačiau pastarasis – visiškai skirtinga, netgi priešinga savybė. Paradoksalu, bet per didelis viešas savęs vertinimas paprastai slepia žemą tikrąją savivertę. Panašiai yra ir su arogancija, po kuria paprastai slepiasi nesaugumas ir nerimas dėl savo vertės. Ir, priešingai, kuomet žmogus sveikai pasitiki savimi, jam nesunku parodyti nuolankumą.
Jeigu puikybė – tai ne išdidumas, ne ego ir ne teigiama savivertė, tuomet kas, vis dėlto, tai yra?

Puolęs angelas
Šventajame Rašte minima, kad Liuciferis buvo vienas iš arčiausiai Dievo esančių angelų. Jau pats jo vardas reiškia „nešantis šviesą“. Deja, jį užvaldė puikybė ir jis pats įsigeidė tapti Dievu. Liuciferis nekentė naujojo Dievo kūrinio – žmogaus – ir Dievo palieptas atsisakė jam nusilenkti, todėl buvo nublokštas iš dangaus. Šiandien Liuciferis dažnai tapatinamas su šėtonu, blogio karaliumi, kuris nepaliauja bandęs per nuodėmes (visų pirma, puikybę) užvaldyti žmogų.
Liuciferio istorija iliustruoja puikybės prigimtį. Puikybė pasireiškia tik per santykį su kitu. Vienas pats Liuciferis buvo nuostabus angelas, tačiau jis paslydo, kai negalėjo nusilenkti žmogui, manydamas esąs pranašesnis už jį ir pretenduodamas į dieviškumą. Analogiškai, žmogaus puikybė pasireiškia ne tada, kai jis paprasčiausiai save gerai vertina, o tada, kai lygindamas save su kitais žmonėmis išaukština savąjį „aš“.
Vadinasi, jei sau konstatuoju, jog „esu gražus žmogus“, „tapau išmintingesnis“, „ko gero, turiu talentą“, tai nereiškia, kad prabudo puikybė. Greičiau tai – fakto konstatavimas, normalus mokėjimas pasidžiaugti ar nuostabos, dėkingumo padiktuota frazė. Tačiau jei aš sakau „aš esu graži“ su potekste „išskirtinai graži, gražesnė už tam tikrą moterį, gražiausia visatoje, gražiausia iš visų“ ar „įgavau išminties, kurios kiti, vargšeliai, neturi“ – tai jau puikybės blykstelėjimas.
Kadangi lyginimas, diferencijavimas yra natūralios ir reikalingos žmogaus mąstymo funkcijos, puikybė retkarčiais prasiveržia savaime ir tai, ko gero, yra neišvengiama. Puikybė suveši tada, kai susireikšminimas tampa neatsiejama asmenybės dalimi. Vos tik frazę „aš tapau išmintingas, išmintingesnis už daugelį žmonių aplink mane“ neribotam laikui didžiosiomis raidėmis įrėžiame savo sąmonėje, ši puikybės padiktuota maksima pradeda veikti mūsų sprendimus, požiūrį į kitus žmones ir savivoką apskritai. Prasideda liūdnai pasibaigsianti kelionė didybės manijos ir asmenybės suskilimo link.

Pažeidžiamumas
Anot garsiojo teologo šv. Augustino, puikybė – esminė žmogaus problema, mat žmonės iš prigimties yra linkę save pervertinti, o ne nuvertinti. Augustino požiūriui pritaria ir nemažai socialinės psichologijos atstovų. Kaip rodo tyrimai, dažniausiai žmonės linkę galvoti apie save geriau, nei kiti žmonės apie juos mano. Pavyzdžiui, viename Kalifornijos universitete apklausus dėstytojus, pasirodė, kad dauguma jų mano, jog yra geresni specialistai nei jų kolegos. Pasak rašytojo Williamo Soroyano, kiekvienas žmogus yra geras žmogus negerame pasaulyje – būtent toks požiūris būdingas daugeliui žmonių. Anot socialinio psichologo Davido Mayerso, nepaisant to, jog kalbama apie plačiai paplitusį reiškinį – žemą savivertę, iš tiesų žmonija kenčia ne nuo „nepilnavertiškumo komplekso“, o nuo „pranašumo komplekso“. Jo manymu, per gerai save vertinantys žmonės tiesiog nelinkę eiti pas psichologus. Tai, kad psichologų klientūrą daugiausia sudaro prastai save vertinantys žmonės, neatspindi visos populiacijos vaizdo.
Psichoanalitikai į šį tariamai „per aukštą savęs vertinimą“ pažvelgė giliau. „Tai, ką žmogus sakosi manąs apie save, nebūtinai yra tiesa, ir nereiškia, kad žmogus iš tikrųjų taip jaučiasi“, – sako jie.
Viena pirmųjų per aukšto savęs vertinimo ir itin žemo savęs vertinimo ryšį pradėjo tirti psichoanalitikė Karen Horney. Anot jos, puikybė ir neapykanta sau – tai dvi tos pačios monetos pusės. Lygiai taip, kaip už didybės manijos ir narcisizmo slepiasi pažeidžiama, nuolatinio jos vertės patvirtinimo reikalaujanti, savęs nekenčianti esybė, taip už nusižeminimo, saviplakos ir demonstruojamo kuklumo slypi susireikšminimas ir narcisizmas. Pirmuoju atveju reikia nuolatinių aplodismentų ir pripažinimo, padedančio išvengti besiveržiančio nerimo, antruoju atveju žmogus puola į depresiją, nuvertina save, nes giliai viduje jaučiasi pranašesnis už kitus, tačiau nesugeba to įrodyti sau ir / ar kitiems ir savo „nuostabumo“ patvirtinimo nesulaukia iš aplinkos. Pasak individualios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio, už bet kokios rūšies psichopatologijos, įskaitant ir nepilnavertiškumo kompleksą, destruktyvumą, slypi „pranašumo kompleksas“. Tačiau kodėl tuomet žmogus yra taip susipainiojęs savęs nuvertinimo ir pervertinimo pinklėse?
Filosofas Søren Kierkegaardas teigė, kad „neįmanoma būti žmogumi nejaučiant daug nerimo“. Žmogus išgyvena nerimą nuolatos: susidurdamas su pasirinkimo ir sprendimų priėmimo neišvengiamybe, su savo ribotumu. Galiausiai, jis išgyvena mirties neišvengiamybės nerimą – psichologai tai vadina egzistenciniu nerimu. Nuo nerimo žmogus ginasi. Anot psichologo, rašytojo Terry Cooperio, puikybė – vienas „populiariausių“ būdų gintis nuo savo pažeidžiamumo. Kurdamas iliuziją, kad jis yra išskirtinis, geresnis nei kiti, žmogus tarsi bando įgauti nemirtingumą, privilegiją būti teisiam bet kokiomis aplinkybėmis ir tarsi nusimeta priimtų neteisingų sprendimų kaltės naštą.
Čia susiduriame ir su religiniu žmogaus gyvenimo aspektu. Kaip sakė amerikiečių teologas Reinfoldas Niebuhras, puikybė išnyra tada, kai žmonės nusprendžia, jog viskas gyvenime priklauso tik nuo jų pačių, ir nebepasitiki Dievu. Sveikas žmogus turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą (juk to siekiama ir psichoterapijos metu), tačiau ne per daug. Jei žmogus mano, kad absoliučiai viskas jo gyvenime priklauso nuo jo, ši begalinė atsakomybė sukelia ir didžiulį nerimą, kurio žmogus nėra pajėgus atlaikyti. Taip atveriamos durys įvairiems gynybos mechanizmams, pasireiškiantiems per puikybę, melą, agresiją. Geriausia, kai žmogus prisiima atsakomybę, tačiau palieka atviras duris transcendencijai, paslapčiai, nežinomybei.

Didysis „aš“ arba Liuciferio kompleksas
Daugelis šiuolaikinių psichoanalitinių teorijų nurodo žmogaus psichikoje glūdint tam tikrą esybę, darinį ar kompleksą, kuris nėra sveikasis „aš“ ar ego ir gali perimti ego galias, destruktyviai veikti psichiką, vesti ją į fragmentaciją. Psichoanalitikas Robertas L. Moore‘as šį darinį įvardija didžiuoju „aš“, o destruktyvųjį jo veikimą vadina Liuciferio kompleksu. Yra asmenybės dalis, kuri laiko save visagale, Dievu. Mitologijoje ji dažnai vaizduojama kaip drakonas, krikščionybėje ir folklore – kaip demonas (nors absoliučiai didžiojo „aš“ ir demono tapatinti vis tik negalime). Pats savaime, kaip ir drakonas, didysis„aš“ nėra vien tik neigiamas. Jis turi du veidus: vienas veidas – priešo, kitas – galios ir palaimos šaltinio. Šis kompleksas veikia nesąmoningai ir net su sąmonės pagalba jį suvaldyti – nelengvas uždavinys.
Liuciferio kompleksas, anot R. L. Moore‘o, būdingas kiekvienam žmogui, tačiau gali reikštis skirtingu intensyvumu. Kraštutiniais atvejais Liuciferio kompleksas veda į patologiją: psichopatiją, patologinį narcisizmą ir kitus sutrikimus (Stalinas, Hitleris – tai klasikiniai Liuciferio komplekso užvaldytų žmonių pavyzdžiai). Deja, Liuciferio kompleksas reiškiasi ir santykinai sveiko, normalaus žmogaus kasdienybėje: kai užvaldo teisuoliškumas, ambicija, noras teisti kitus žmones, kai stipriai įsižeidžiama („Niekad už tai neatleisiu!“). Kitaip tariant, Liuciferio kompleksas – tai puikybės nuaustas darinys. Puikybės užvaldytas žmogus (o tai gali būti ir laikina, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių savaičių, ir nuolatinė būsena) būna tarsi apsvaigęs nuo puikybės vyno, jos „intoksikuotas“. Kaip sakė filosofas R. S. Pearsonas, didybė nusileidžia ant žmogaus kaip debesis, jį apakindama. Puikybės apimtas žmogus vadovaujasi iškreipta logika, kad tik jis yra teisus, viršesnis už kitus ir nepriklausomai nuo to, ką kiti žmonės sakytų ar jaustų, vis tiek tiesa yra jo pusėje. Puikybė dažnai prasiveržia pykčio priepuoliu, isterija, manipuliavimu kito žmogaus jausmais, o jei ji santykinai užgniaužiama – neišsakoma žodžiais, – puikybės apimtas žmogus atsitveria abejingumo siena.

Puikybės tirpdymas
Puikybės užvaldytam žmogui visiškai svetima empatija. Ji atrodo rizikinga: jei pabandysi įsijausti į kitą žmogų, pažvelgti iš jo požiūrio taško, gali paaiškėti, jog esi neteisus. Štai kodėl puikybė pastato barjerą, kuris neleidžia pereiti į empatijos pusę. Empatija neišvengiamai tirpdo teisuoliškumą. Rašytojo Henrio Nouweno žodžiais tariant, ji grąžina suvokimą, jog „kiekvieno žmogaus paslaptis yra tokia didelė, kad joks kitas žmogus negali jos visiškai suprasti ar įvertinti“.
Vis dėlto, kaip ištrūkti iš puikybės gniaužtų ir pamatyti kitą žmogų tikroje šviesoje? Tai ir yra sąmoningosios žmogaus dalies užduotis, tiesa, nelengva. Sąmoningai suvokdami, kad mus gali ištikti puikybės priepuolis, galime planuoti, kaip apsisaugoti nuo intoksikacijos. Žinoma, tai visai nereiškia, kad mums tai pavyks... Paprastai, puikybės „priepuolių“ įveikimas – ilgalaikis, daug drąsos ir pastangų reikalaujantis procesas, nes, norint suvaldyti puikybę, tenka išdrįsti pažvelgti į tamsiąją savo asmenybės pusę. Puikybės priepuolius įveikti gali padėti tinkamos knygos skaitymas, malda, pokalbis su „reikalą suprantančiu“ žmogumi, meditacija, fizinis vietos pakeitimas, tačiau universalaus recepto nėra.
Žmogus, kad ir kaip sunku tai įsivaizduoti ir juo labiau padaryti, kito žmogaus puikybės sieną gali peržengti, tik tam reikia meilės ir empatijos (deja, tai irgi ne visada pavyksta). Kad ir koks negražus yra puikybės apimtas žmogus, nuo puikybės jis kenčia. Kaip jau kalbėjome, už puikybės slepiasi žmogaus pažeidžiamumas, jo puikybė visų pirma žeidžia jos apimtą žmogų – atskiria jį nuo kitų ir uždaro kelius saviraiškai. Psichoterapijos metu, dirbant su žmonėmis, kuriems būdingas patologinis narcisismas (kuriems nuolat reikia pripažinimo, žavėjimosi jais), pirmas vaistas, anot psichologo T. D. Cooperio, – psichoterapeuto besąlygiškos meilės ir empatijos nuoširdus parodymas pacientui, ne patvirtinant tariamus tokio žmogaus privalus, bet parodant, kad jis yra priimamas toks, koks yra, – pažeidžiamas.
  Puikybės priešybė – nuolankumas. Žinoma, nuolankumo nereikia painioti su savęs nuvertinimu ar saviplaka. Minėtasis psichoanalitikas R. L. Moore‘as nuolankumą apibrėžia paprastai  –  kaip savo ribų pripažinimą ir sugebėjimą paprašyti pagalbos, kai to reikia.  Štai kodėl T. D. Cooperis kalba apie nuolankų pasitikėjimą savimi. Sveikai savimi pasitikintis žmogus ne tik atveria duris savo galioms,  sugebėjimams ir geriausių savybių realizavimui, bet ir suvokia esant ribas, kurios nuo jo nepriklauso.
Paradoksalu, tačiau tik pripažinęs savo ribotumą ir išmokęs pralaimėti žmogus gali atskleisti begalines savo galias bei priartėti prie Dievo.

Transcendencija ir dieviškumas žmoguje
 R. L. Moore‘o, kaip ir daugelio kitų psichoanalitikų, nuomone, šiais laikais narcisizmas ir puikybė tiesiog klesti tiek visuomeniniame, tiek individualiame gyvenime. Taip yra todėl, kad žmogus vis mažiau turi į ką nukreipti savojo didžiojo„aš“ energiją. Liuciferio kompleksas sukasi žmogaus pasąmonės sferoje veikdamas iš pasalų. Žmogui reikia jausti, tikėti esant kažką didesnio nei jis pats. Šią funkciją senaisiais laikais atlikdavo mitas, ją vis dar atlieka religija, tačiau visuomenė sekuliarėja, net tarp tikinčiųjų nuoširdžiai religiją praktikuojantys žmonės nesudaro daugumos. Realybė tokia, jog žmogus yra nepajėgus valdyti jame glūdinčios didybės energijos, nenukreipdamas jos į išorę, „neįžemindamas“. Taigi didybė pamažu daro savo mauro darbą, virsta didybės manija ir galiausiai pradeda ardyti asmenybę. Žmogaus gelmėse slypi nepaprastos galios šaltinis, dieviškasis „aš“. Apimtas įkvėpimo kūrybiškas žmogus gali labai ryškiai išgyventi šią genijaus, dieviškumo būseną. Vis tik jis privalo jos nepasisavinti, privalo sugebėti „perduoti“ toliau, transformuoti, tapti tarpininku tarp materialaus ir galios bei transcendencijos pasaulių. Ne be reikalo apie talentingą, itin išmintingą, gerą žmogų sakoma, kad jis yra apdovanotas. Kol žmogus tikrąją savo didybę, gabumus, talentus ir galias suvokia kaip dovaną, tol puikybė neturi galimybės parodyti savo bjauriosios grimasos.
Šventajame Rašte sakoma, kad visi žmonės yra Dievo vaikai; nesakoma „tam tikri žmonės“. Šiame lakoniškame teiginyje glūdi tikrojo nuolankumo paslaptis: esame ne Dievai, o Dievo vaikai, ir išskirtinių tarp mūsų nėra. Pats dieviškumas yra išskirtinis, tačiau jis prieinamas – kiekvienam.

Priedas:
Pasitikėjimas savimi + nuolankumas
Arogancija + nesaugumas
Žmogus save vertina realistiškai.
Žmogaus didžiavimasis savimi yra nepagrįstas, jis didžiuojasi menamomis savo savybėmis ir pasiekimais, pervertina savo pasiekimus.
Žmogus siekia savo potencialą ir galimybes atitinkančių tikslų.
Nesaugi arogancija sukuria netikrą „aš“, kuriam reikia nuolatinio įvertinimo ir pagyrų.
Žmogus džiaugiasi tikrais savo pasiekimais, neapsimetinėja.
Žmogus demonstruoja „vertintinas“ savybes, siekia, kad tai būtų visiems matoma, imituoja tam tikras savybes realiai jų neturėdamas.
Tokiam žmogui reikia nuoširdžių santykių su kitais žmonėmis, jam nereikia „garbintojų“, jis pripažįsta savo trūkumus ir ribotumą, suvokia bei priima tai kaip žmogiškumą.
Dėmesio stoka tokį žmogų varo į neviltį, jam nuolat reikia kitų teigiamo įvertinimo ir „aplodismentų“.
Žmogus supranta, kad jis yra toks, kaip ir kiti žmonės, nereikalauja privilegijų.
Žmogus piktinasi, jei jam nesuteikiamos privilegijos, jei „gyvenimas nemyli jo labiau nei kitų“, jam turi sektis labiau nei kitiems.
Jaučia moralinę atsakomybę, sugeba jausti atgailą ir prašyti atleidimo.
Nuolat save pateisina, sunkiai pajėgia arba išvis nesugeba atsiprašyti, minimizuoja savo kaltes.
Sugeba įvertinti kitų pasiekimus ir teigiamas savybes ir tuo pasidžiaugti.
Jaučia pavydą ir pyktį tiems, kurie pasiekia daugiau nei jis.
Toks žmogus sugeba pažvelgti į tamsiąją savo asmenybės pusę, pripažįsta, kad ji egzistuoja.
Neigia savo paties trūkumus, savo neigiamybes priskiria kitiems
Nebijo priimti realybės tokios, kokia ji yra.
Tokiam žmogui svarbiau susikurtas įvaizdis, o ne tai, kas jis yra iš tikrųjų.
Žmogus supranta, kad jis yra pažeidžiamas, kaip ir kiti žmonės.
Nekenčia savo pažeidžiamumo ir stengiasi visaip jį užmaskuoti.
Prisiima atsakomybę už savo veiksmus.
Neprisiima atsakomybės už savo veiksmus ir mano, kad kiti yra atsakingi už visą negerumą.
Kaip atpažinti savo puikybės proveržį?
Pajuntate stiprų pyktį žmonėms, ypač esantiems šalia; žmonės jus erzina.
Manote, kad kiti yra kvailesni, bjauresni, nesupratingesni už jus. Jaučiatės esąs pranašesnis už kitus žmones ir dėl to vienišas.
Kad ir ką pasakytų žmogus, su kuriuo iškilo konfliktas, esate įsitikinęs, jog tiesa – jūsų.
Esate įsitikinęs, kad visiškai suprantate, ką jaučia ir kaip mąsto kitas žmogus, suprantate geriau už jį patį, nors šis tvirtina, jog jo nesiklausote ir negirdite.
Esate tikras, kad konfliktas bus išspręstas tik tada, kai kitas žmogus pripažins, jog jūs šimtu procentų teisus, o jis – ne.
Jaučiate pasitenkinimą ir tam tikrą „saldumą“ kritikuodamas,  įžeisdamas ar iš emocinės pusiausvyros išvesdamas kitą žmogų.
Jaučiate panieką, kategoriškai smerkiate ir kritikuojate ne tam tikrą kito žmogaus poelgį, o žmogų kaip asmenį.
Jaučiate norą atsiriboti ir atsitverti nuo kitų žmonių, jaučiatės menkas ir nekenčiate savęs. Fantazuojate, įsivaizduojate, kaip jūs įrodote savo pranašumą, fantazijose esate išskirtinis.

Straipsnio autorė: EGIDIJA ŠEPUTYTĖ-VAITULEVIČIENĖ

Tekstas skelbtas žurnale "Aš ir psichologija"

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Sielos evoliucijos Kelias ir seksualinis gyvenimas

Kuomet vyras neprisiima atsakomybės už savo moterį