Lopaičių šventvietė


Lopaičių piliakalnis stūkso už Tverų miestelio Žemaitijoje. Tai didžiausia dabartinėje Lietuvos teritorijoje išlikusi senoji šventykla po atviru dangumi. Žmonės važiuoja ten iš visų Lietuvos kampelių. Jie dega žvakeles ar deda gėlių prie vienintelio Lietuvoje dolmeno fragmento. Daugelis deda akmenėlį ant didžiojo akmens, prašydami pasveikimo ar noro išsipildymo. Beveik visi parsiveža vandens iš šaltinėlio, dar ir dabar vadinamo stebuklingu. Yra tokių, kurie sakosi po šios kelionės pasveikę ar jų reikalai, dėl kurių buvo prašyta, apsitvarkę... Šioje teritorijoje galima rasti daug šventų akmenų, vadinasi, tų, prie kurių tikrai buvo melstasi. Yra ten ir akmuo su pėda, ir su iškaltu dubenėliu, ir su kryžiais, ir akmuo-galva, ir daug daug kitų, galinčių papasakoti daugybę dalykų, kurių mūsų istorikai nė nesapnavo... Todėl tie žmonės, kurie moka bendrauti su mineralų sąmone, čia gali praleisti ne vieną dieną jie turės ką veikti... Ta vieta išlaikė Dvasią, kurią būtinai turi bet kuri rimtesnė šventvietė. Be jos ji tuščia...

Audronė Ilgevičienė nuotrauka iš knygos
Paklausykite, kas buvo šioje vietoje papasakota (autorė intuityviu dvasiniu būdu "nuskaito" informaciją, kuri yra įrašyta šventvietės erdvėse. E.P. pastaba) : „Šis piliakalnis pergyveno keturis periodus. Pirmasis tarp 3500-3000 m. pr. Kr. Tais laikais čia buvo viena iš svarbiausių šventviečių žemaičių teritorijoje. Jūržemio žemėms tai buvo savotiška susirinkimų vieta. Čia, kur Tu sėdi (didžioji duobė, kurią atvykęs anglas pavadino lietuvišku Stounhendžu), buvo tvenkinys, kuriame galima buvo atsišviežinti. Aplink tvenkinį atitinkamai buvo sustatyti akmenys, tarnavę kosminėmis antenomis kosmoso energijai " į šią vietą pritraukti ir vandenį pašventinti. Čia maudydavosi žyniai ir būdavo atliekamos apeigos. Toliau sekė šventvietės akmenys, iš kurių vieni ir liko savo vietose, tačiau dauguma ne. Tai, ką Jūs vadinate dolmenu, tada dar nestovéjo. Tada akmenys toje aikštelėje, kur dabar yra dolmenas, ir kuri dabar apaugusi medžiais, buvo sustatyti ratu, kurio centre buvo aukuras.

Šaltinis ir vanduo šalia jo buvo naudojami Žmonėms gydyti. Šaltinio vandenį gėrė ir vartojo apeiginiams dalykams ir patys žyniai.

Taip kompleksas prastovėjo apie tūkstantį metų. Po to, puolant priešams, kompleksas buvo suniokotas, žyniai išžudyti. Praėjus keliems šimtmečiams jis vėl atsigavo. Tai buvo jau 2000-1500 m. pr. Kr. Tada jau Lietuvą buvo pasiekusi visuotinė dolmenų mada. Taip aikštelėje, kur anksčiau stovėjo ratas su aukuru centre, buvo pastatyta spiralė, kurios centre buvo dolmenas. Į spiralę buvo suformuoti akmenys iš buvusio rato. Ji simbolizavo kūrinijos pradžią ir evoliuciją, o dolmenas tašką, iš kurio toji spiralė ėmė plėstis. Todėl dolmenai tokie paslaptingi ir niekas vis neįmena jų paskirties. Iš tiesų jų paskirtis būti tašku, simbolizuojančiu Kūrinijos pradžią ir pabaigą.

Tvenkinys tada buvo išvalytas ir Vėl imtas naudoti pagal paskirtį, kaip ir šaltinėlis. Kiti akmenys buvo jau sudėlioti savaip, o jų paskirtis natūraliai pakito. Taip buvo išsilaikyta dar apie 500 metų. Dar po to šventykla Vėl buvo apniokiota ir išgriauta.

III periodas prasidėjo maždaug 500 m. pr. Kr. ir tęsėsi apie 700 metų, vadinasi, jau įėjo į dabartinę erą. Pakitęs lietuvių tikėjimas ėmė virsti dabartine pagonybė, įgydamas kiek siauresnę paskirtį. Dolmenas stovėjo, tačiau spiralė buvo praardyta ir sukurti kompleksai pagal naujoviškus principus. 

IV periodas jau buvo nuo 1200 iki 1300 dabartinės eros metų. Tai buvo pagonybės klestėjimas.
Tvenkinių tada naudojamasi nebebuvo, todėl jis ėmė džiūti. Akmenys pradėti naudoti kitiems dalykams. Čia jau atvykdavo ir valstybės vadovai, nes jie laikė šią vietą svarbia Žemaitijoje. Ta vieta buvo paskutinė, paimta krikščionių. Ji buvo išniekinta, žyniai gyvi stačiomis užkasti toje vietoje, kur stovi dabar dolmeno akmenys. Jie buvo trys. Po to žmonės dar daug šimtmečių lankydavo šią vietą, patys nesuprasdami ko.
"Dolmenas" Edmundo Petruokos nuotr.
Dabartinis akmenų dėjimas ant didžiojo akmens tai tas pats, kas kryžių dėjimas Kryžių kalne. Tai reiškia Lietuvos dvasios atsiprašymą už tai, kas jai buvo padaryta.

Atstatyti tos vietos pilnai nebūtina, nes čia nebus tų, kurie sąmoningai ją atstatys ir ja rūpinsis prižiūrėdami ir melsdamiesi. Te žmonės eina į ją. Tegul semiasi joje praeities žynių dvasios stiprybės. Atstatyta, žinoma, ji teiktų daugiau naudos šiai teritorijai, tačiau pamažu ji virstų kitu „Kryžių kalnu“, kuriame dabartiniai pagonys puoselėtų savo ambicijas ir puikybę. Taip ta vieta virstų išpuoselėta Kernave, kurioje sunku rasti Lietuvos dvasią per dabartinių pagonių žaidimus, pritraukusius į ją negeras jėgas.

Deja, viskas priklauso nuo aplinkos žmonių sąmonės, kuri dar nepasirengusi priimti tokio išbandymo.“ (2006 06 16) Kaip matote, vėl, mielas skaitytojau, tas pats perspėjimas, kurį girdėjote Puokainių lankstinuke: „atstatyti nereikia. . .“ Taip, mes turime sutvarkytą Kernavę. Tačiau ji tapo vieta dvasios vartotojui, o ne piligrimui. Ar matėte, kad kas bažnyčioje prie altoriaus rengtų iškylas iki „baltųjų arklių“, keiktųsi ir t. t. Vieta stipri, tačiau joje itin išryškėjo tos stiprybės dvilypumas: šalia apsivaliusių žmonių gyvena apsėstieji... Visa tai todėl, kad patys žmonės atnešė ten chaosą, prišaukdami atitinkamas jėgas.
"Akmuo veidas" Edmundo Petruokos nuotr.

Aplinką tvarkyti, be abejonės, reikia. Viską sugadina tik šou elementai, įvedami dvasinių šoumenų, kurių pilna ir tarp tų, kurie vadina save pagonimis, ir tarp tų, kurie vardija savo krikščionimis, ir tarp tų, kurie sakosi esą budistai, krišnaitai ar tiesiog ezoterikai...

Esmė ta, kad sąmoningas žmogus turėtų gerbti bet kurią šventvietę, nes ji kažkam tokia buvo. O tai reiškia neteršti jos ir elgtis taip, kaip elgiamasi šventovėje, nesvarbu, kad ji po atviru dangumi, nesvarbu, kad ji ir apgriuvusi ar net neprižiūrėta... Tą turėtumėte daryti mes, suaugusieji, ir mokyti to vaikus. Tik taip mes išmokysime juos gerbti Save, kaip sąmoningą žmogų, ir kitų sąmoningų žmonių palikimą. Negerbiantis kitų darbo ir tikėjimo, negerbia savęs.

iš knygos "Lauko akmenys" Audronė ir Petras Ilgevičiai
Autorių puslapis: http://astromineralogija1.lt

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Kuomet vyras neprisiima atsakomybės už savo moterį

Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.