Kaip atskirti tikrus mokytojus nuo apsimetėlių siekiančių asmeninės naudos.


Ištrauka iš knygos "Lietuvos šauksmas"

- Tai, kas tikra, ateina tik iš lėto, patikrinus, ar tas, kuriam gali būti praskleistas paslaptingų nematomų erdvių šydas, yra to vertas. Ruošiamasi tam lėtai. Skubėjimas daugelį nustumia į proto tamsos pinklesiš to pasaulio tau viską pažadės, bet tik ne tikrumą.
Šviesos pasaulis atsiveria, kai žmogus siekia suvokimo šviesos ne dėl savo ambicijų patenkinimo, o dėl savo sielos išgryninimo. Tai ilgas ir išbandymų kupinas Kelias. Būk kantrus, anūkėli, – paglostė močiutė galvą visai sumišusiam Kasparui.
 Per kitas dvi likusias kaime dienas taip pat nieko neįvyko. Kasparas grįžo į Vilnių taip ir neišsiaiškinęs kalno paslapties. Susitikęs su Mariumi ir jo draugu Mindaugu, jis turėjo ką aptarti. Deja, su Mariumi pasikalbėti rūpima tema nepavyko, nes juos kalbėte užkalbėjo Mindaugas, kuris ką tik buvo grįžęs iš vienos Lietuvoje surengtos jogų stovyklos.

– Jūs neįsivaizduojate, kaip nuostabu! Kokie žmonės! Kokie pojūčiai! – tryško euforija Mindaugas. Jis troško draugams perteikti savo susižavėjimą ir ekstazės būseną. Tokia būsena paprastai apima daugelį emocingų greitų rezultatų ieškotojų, prisilietusių prie stiprių hinduistinių praktikų. – Aš būtinai važiuosiu į Indiją. Po kelių mėnesių bus formuojama grupė. Gal ir jūs norite? – be paliovos tauškė Mindaugas.

– Kol kas ne, – kaip susitarę atsakė draugai. – Kaip bus su tavo mokslais, juk paskutiniai kursai studijuojant mediciną nelengvi?

– Jei prireiks, pasiimsiu akademines atostogas. O gal man mokslų ir visai nebereikės? Gal aš gausiu iš mokytojo gydymo dovaną? – postringavo Mindaugas.

– Gal praeis? – susižvalgė Kasparas su Mariumi. Juos gąsdino tas pompastiškas Mindaugo užsidegimas: kažkoks jis buvo netikras, kaip sintetinė kojinė.

Kreipdamasis daugiau į Marių, Kasparas trumpai papasakojo savo vasaros nuotykius. Mindaugas visai į tai nesureagavo, o Marius pasiteiravo:

– Ką pajutai, tai išgirdęs? – Nieko ypatinga. Gal kiek išsigandau. Šiaip toje vietoje man visada gera, – atsiliepė Kasparas. – Kitą kartą pasiimk ir mane su savimi, – paprašė Marius. – Kažkas mano viduje nuo tų tavo kelių sakinių suspurdėjo.
– Gerai, – sutiko draugas.

– Tau tiesiog pasivaideno. Ateik geriau pas mus, pas jogus. Ten tu tikrai patirsi ką nors ypatinga, – pažėrė Mindaugas jam nebūdinga greitakalbe.

– Nenoriu aš nieko patirti. Aš tik noriu rasti save ir savo vietą gyvenime, – Kasparo balsas buvo tvirtas.

– O aš vis tiek trokštu nukeliauti į Indiją. Mums žadėjo sidhas, – keistai gūžtelėjęs pečiais pasakė Mindaugas.

– Ką žadėjo? – paklausė abu draugai.
Jaunuolius stebino toks Mindaugo pasikeitimas. Atrodė, jog prieš juos ne tas įprastas, artimas, šiltas žmogus, o kažkoks jo apvalkalas.

– Pažadėjo mistines galias. Aš galėsiu gydyti žmones, – blizgančiomis akimis sušnabždėjo jis.

– O kam tau jos? Ar tu jautiesi tam subrendęs? Negi šventuoju tapsi ir ydų jokių nebeturėsi, kad galėtum būti dieviškosios energijos laidininku? Ar tu manai, jog tai tavo Kelias? – pasiteiravo Kasparas.

– Nieko tu nesupranti, – pyktelėjo Mindaugas. – Mokytojas sakė, jog aš tarnausiu žmonėms. Indijoje mums specialiais ritualais apvalys karmas, o kitą kartą nuvykę ir įvykdę tam tikrus reikalavimus gal net gausime nušvitimą. Kas norės ir turės pinigų, galės pasilikti ir dabar – po apvalymo ritualų ir atitinkamų procedūrų jie grįš nušvitę. Aš dar neturiu tiek pinigų, bet, tikiuosi, mokytojui padedant, pinigų atsiras.

– Kažkokia čia velniava. Kam mokytojui duoti tau pinigų, jeigu tu paskui jam juos turėsi grąžinti? – nustėro Marius.

– Vėl nesuprantate. Mokytojas tuos pinigus man gali pasiųsti per kitus žmones, per kokį neblogą uždarbį ar netikėtą laimėjimą. O gal man kas juos tiesiog paskolins ilgesniam laikui? – paaiškino Mindaugas.

– Jei paskolins, juos atiduoti reikės tau. Ir iš viso man niekaip nesuprantamas nušvitimas už pinigus. Taigi jei pas tavo mokytoją atvažiuos koks mafiozas ar turčius, nieko nenusimanąs apie dvasią, jis taip pat nusipirks nušvitimą? – paklausė Kasparas. – Kiek aš suprantu, jog nušvitimas – tai ypatinga kosminės sąmonės būsena, kurią gali pasiekti tik iš tiesų sąmoningas ir išsivalęs nuo savo ydų žmogus. Kas gi už tave išvalys tavo pyktį, ambicijas ar nuoskaudas? Tu neišsivalysi jų, neišgyvendamas savyje kankinančių situacijų, kurių esmė – padėti tau suvokti tų ydų absurdiškumą. Aš nutuokiu, kad iš tiesų gali būti stiprių ritualų, išlaisvinančių tai, ką tu jau suvokei. Tačiau to, kas nesuvokta, išlaisvinti Žemėje niekas neturi teisės. Indijoje įprasta, kad iš tikrųjų nušvitęs Mokytojas gali perduoti tą ypatingą būseną mokiniui, bet paprastai Mokytojas ilgai bando ir moko savo mokinį, kol suteikia jam tokią malonę. Vakaruose taip pat visais laikais buvo vienas kitas žmogus su kosmine sąmone, kurią jis buvo pasiekęs pats, dažnai per savo paties ieškojimus, atradimus ir kartais pagaunamą dieviškąjį įkvėpimą. Pastebėjęs, kad Mindaugas net mojuoja rankomis, norėdamas paprieštarauti, Kasparas neleido savęs pertraukti:
– Gerai, kad tu paragavai hinduistinių praktikų. Tai visada naudinga. Puiku ir Indiją aplankyti, su ieškančiais žmonėmis susipažinti. Tačiau laikas atskirti verslą nuo tikrųjų dalykų. Dvasinis verslas dabar klesti ne tik Vakaruose, Amerikoje, Rusijoje ar pas mus, bet ir Rytuose. Vakaruose žmonės pradeda naudoti dvasines praktikas, siekdami atsipalaiduoti, harmonizuoti savo vidų, o Rytuose imama mokytis iš vakariečių verslo taisyklių ir jas taikyti. Tai elementarūs mainai. Išgyventi reikia visiems ir kiekvienam savaip. Deja, religijos irgi virsta verslu. Aptikti toje mėšlo krūvoje grynuolį yra didžiulė retenybė, tačiau esu įsitikinęs, kad tikrieji Mokytojai mato, kas vyksta, ir taip pat kažką daro. Manau, jie važiuoja į kitas šalis, kad įvežtų į jas naujos švarios energijos kaip gaivaus oro gurkšnį, bet, ko gero, jie nesutraukia žmonių minių. Pastarosios renkasi ten, kur žadama kažkas ypatinga arba užaštrinami jutimai. Miniai reikia gardaus masalo. Juo tampa tie „stebuklingi“ žodžiai „energijos“, „sidhos“, „pašventimas“ ar net „nušvitimas“. Tikrieji mokymai nieko nežada ir nedemonstruoja. Jie kalba apie ilgą ir nelengvą Kelią į Tikrąjį Save, kai iš tiesų atsiveria viskas. Taip, jie suteikia savo egregoro paramą, tačiau, manau, visiškos atsakomybės už mokinio nesupratimą neprisiima, o tiesiog paspartina įvykius, kad suvokimo procesas vyktų greičiau. Būna atvejų, kai guru prisiima mokinių karmą, ją transformuodami savimi. Teko skaityti, kaip kartais jie po to serga. Tačiau jie nedalina nušvitimo nesuvokusiesiems. Ydoms išsivalius, švarias energetines sistemas galutinai pripildo kosminis suvokimas, kuriame yra ir Meilė, ir Pažinimas, ir Žinojimas. Ateina Nušvitimas, kuris tikriausiai taip pat turi ne vieną etapą. Taip nušvitusiajam Nušvitimas tampa nuolatine būsena. Vienam tai gali paskatinti Mokytojas, o kitas gal ir pats savaime gali prie to prieiti. Jam nereikia bėgioti kas pusmetį ar kartą per metus pas guru, kad gautų naują energijos injekciją. Sudėtingi tai dalykai. Drauguži, gal reikėtų stabtelėti, įkvėpti giliau ir paklausti savęs, ar tau iš tiesų reikia visa tai tęsti? Vadinasi, pagalvoti apie savo ieškojimų motyvus: giluminiai jie ar išoriniai. Giluminiuose motyvuose visada yra tvirtas branduolys, nes šiuo atveju žinoma, kad ieškoti ir suprasti pirmiausia reikia savo Sielą. O atradus savyje ją, pasislėpusią tolimame širdies kamputyje, pakviesti į savo gyvenimą, ir tada jis savaime ims keistis. Išoriniai motyvai tvirto pagrindo neturi. Tai kaip namas be pamatų. Šiuo atveju siekiama ambicijų patenkinimo, išskirtinumo ir jį patvirtinančių stebuklingų galių ar statuso, o gal pragyvenimo šaltinio. Kai to siekia koks verslininkas ar politikas, mes jau numojame ranka, tačiau sunku žiūrėti, kai verslo taisyklės persikelia į dvasines sferas, – baigė savo kalbą Kasparas.
Marius susižavėjęs žiūrėjo, kaip įtikinamai ir teisingai draugas šneka. Juk jis mąsto lygiai taip pat.

– Nesuprantate judu manęs, nes nesiklausėte mano dvasnio mokytojo ir nežinote jo tiesų, – nenusileido Mindaugas.

– Tiesų tiek, kiek žmonių. Kuri iš jų teisingiausia? Mes kiekvienas vertiname pagal savo tuo metu turimą supratimą. Dažniausiai supratimas – kintamas dydis. Kartais koks įvykis, o gal net knyga ar pokalbis gali jį pakeisti. Tada mes mąstysime jau kiek kitaip. Man regis, tikrasis žinojimas – kaip milžiniškas daugiabriaunis deimantas. Mes stovime prie vienos briaunos, todėl kalbame tik apie ją. Jei mums pavyksta atsistoti tarp dviejų briaunų, mūsų suvokimas prasiplečia, o jei apčiuopiame savo akimis visas tris – mes jau matome pakankamai plačiai. Tam reikia pamažu atsitraukti nuo šio kristalo ir virsti stebėtoju – pirmiausia savęs, o po to – ir situacijų. Didžioji dalis žmonių aprėpia savo jutimais tik vieną briauną. Nedaugelis – dvi, dar mažiau tų, kurie apima tris, o jau keturias briaunas reginčiųjų pirmieji du visai nesupras... Nuo to, kiek briaunų sugeba aprėpti konkretus guru ar tas, kuris šiaip vadina save mokytoju arba vedliu, ir priklauso, kokie bus jo pasekėjai. Manau, kad kuo daugiau Mokytojas mato briaunų, tuo paprastesnis ir laisvesnis yra jo mokymas. Jis moko, bet neriša mokinių prie savęs subtiliais būdais. Nedraudžia jiems skaityti knygų, mokytis kitur. Tikras Mokytojas kursto mokinių vidinę ugnį ir padeda ją pažinti. Jis skatina mokinių sąmoningumą, o ne maitinasi jų energija, kaip daro daugelis vedlių, teigiančių, kad tik jų mokymas teisingiausias ir tikriausias. Tikras Mokytojas – tai srauni upė, o ne ramus užutekis. Tokie Mokytojai yra tie tikrieji brangakmeniai. Teko skaityti, kad mokiniai po jų kremacijos pelenuose ieško širdies brangakmenio ir jį iš tiesų randa. Indijoje net yra muziejus-šventykla su įvairiais tokių Mokytojų širdžių brangakmeniais. O kiti, vadiną save mokytojais, tik pamėgdžioja tuos tikruosius arba juos vaidina. Jie didina savo pasekėjų ratą ir stengiasi juos daugiau ar mažiau subtiliais būdais ir pažadais sulaikyti tam, kad sustiprintų savo egregorą ir save pačius. Vieni tai daro sąmoningai, kiti – nesąmoningai... – garsiai toliau mąstė Kasparas.

– Bet aš gavau iniciaciją (dikšą), kuri atvėrė man naują kelią, – bandė tęsti Mindaugas. – Mokytojas sakė, kad iki 2012 metų Žemėje galima visiems suteikti nušvitimą. Tai atvers naują pakopą žmonijos istorijoje, staigiai praplės sąmonę tiems, kuriems įprastu būdu tai dar niekaip negalėtų įvykti. Mano mokytojas – didis žmogus. Jis dievas. Tik jis žino, kaip atvesti žmoniją į aukso amžių.

– Anksčiau buvai sąmoningesnis ir laisvesnis. Bet elkis, kaip išmanai. Norime tikėtis, kad netapsi visišku fanatiku, – matydami Mindaugo užsidegimą, tepasakė draugai.

Šaltinis: www.antropoteosofija.lt

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Sielos evoliucijos Kelias ir seksualinis gyvenimas

Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.