Šv. Siluanas Atonietis - "Apie maldą".


Apie maldą

Kas myli Viešpatį, tas visuomet jį prisimena, o iš Dievo prisiminimo kyla malda. Jeigu neprisiminsi Viešpaties, nesimelsi, o be maldos siela nepatirs Dievo meilės, nes per maldą ateina Šventosios Dvasios malonė. Malda apsaugo žmogų nuo nuodėmės, nes besimeldžiantis protas užimtas Dievu ir nuolankiai stoja prieš Viešpaties, kurį pažįsta maldininko siela, Veidą.

Žinoma, pradedančiajam reikia vadovo, nes iki Šventosios Dvasios palaimos siela patiria didžią kovą su priešais ir gali nesusigaudyti, jei priešas jai sužadins savo malonų jausmą. Tai suprasti gali tik tas, kas patyrimu paragavo Šventosios Dvasios palaimos. Kas paragavo Šventosios Dvasios, tas iš skonio atpažįsta malonę.

Kas nori be vadovo imtis maldos ir išdidžiai mano, kad gali jos išmokti iš knygų, ir neis pas senolį, tas jau perpus pasidavęs apžavams. Nuolankiajam padės Viešpats, tad jeigu nėra prityrusio mokytojo ir jis eis pas tokį dvasininką, koks yra, Viešpats jį apsaugos dėl nuolankumo.

Galvok, kad dvasininko viduje gyvena Šventoji Dvasia, ir jis tau pasakys, ką reikia. Bet jeigu pagalvosi: dvasininkas apsileidęs, vangus, tad kaip jo viduje gali gyventi Šventoji Dvasia, dėl tokios minties labai nukentėsi, Viešpats ras, kaip tave parklupdyti ir pažadinti nuolankumą, ir tu būtinai pasiduosi pagundai.

Kaip teigia Šventasis Raštas, malda duodama besimeldžiančiajam; bet malda tik iš įpročio, be širdies sugrudimo dėl nuodėmių, Viešpačiui nepatinka. Trumpam nutrauksiu pasakojimą apie maldą.

Ilgisi mano siela Viešpaties, ir noriai jo ieškau, apie nieką kitą mano siela nepakenčia mąstyti.
llgisi mano siela gyvojo Dievo ir veržiasi mano dvasia prie jo kaip prie Tėvo, dangiško ir artimo. Suartino mus Viešpats Šventąja Dvasia Mielas širdžiai Viešpats mūsų džiaugsmas ir linksmumas, ir tvirta viltis.

Gerasis Viešpatie, gailestingai surask Savo kūrinį ir atskleisk žinonėms Save per Šventąją Dvasią, kaip atskleidi savo ištikimiesiems.

Savo Šventosios Dvasios atėjimu pradžiugink, Viešpatie, kiekvieną liūdinčią sielą. Suteik, Viešpatie, kad visi žmonės, kurie Tau meldžiasi, pažintų Šventąją Dvasią.

O, visi žmonės, tapkime nuolankūs dėl Viešpaties ir Dangaus Karalystės. Tapkime nuolankūs, ir Viešpats leis mums pažinti Jėzaus maldos galią. Tapkime nuolankūs, ir pati Dievo Dvasia pamokys sielą.

O, žmogau, mokykis Kristaus nuolankumo, ir Viešpats leis tau paragauti maldos palaimos. Jeigu nori tyrai melstis, būk nuolankus, susitvardantis, ramus, nuoširdžiai ir sąžiningai išpažink nuodėmes kunigui, ir pamėgs tave malda. Būk klusnus, švaria sąžine paklusk valdžiai, būk viskuo patenkintas, tada tavo protas apsivalys nuo niekingu minčių ir ketinimų. Prisimink, kad Viešpats tave mato, ir gyvenk bijodamas kuo nors įskaudinti savo brolį; neteisk jo ir nenuliūdink net išoriškai, ir Šventoji Dvasia užlies tave savo Meile, ir Pati visur tau pagelbės.

Šventoji Dvasia labai panaši į mielą tikrą mamą. Mama myli savo vaiką ir gailisi jo, taip ir Šventoji Dvasia gailisi mūsų, atleidžia, išgydo, paprotina, pradžiugina. O pažįstama Ji per nuolankią maldą.

Kas myli priešus, tas greitai pažins Viešpatį Šventąja Dvasia, o kas nemyli, apie tą nenoriu nė rašyti. Bet gaila jo, nes jis kankinasi pats ir kankina kitus, ir Viešpaties jis nepažins.

Originale „vergams“ (rusų k ,rabam'). lr Šventajame Rašte graikų kalba Švč. Mergelės Marijos atsakyme angelui: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė” yra žodis ,vergė“, bet lietuvių kalba šis žodis įgyja neigiamą atspalvį. Vergą ins suvokiame kaip nemąstantį svetimos valios vykdytoją, kuris tą daro iš baimės būti nubaustas. o čia turimas omenyje iš meilės ir laisvos valios kylantis troškimas tobulai įvykdyti Dievo Valią, nes pasitikima jo beribė meile ir išmintimi. Lk 1, 48, gr. k. .doulos' reiškia ir Vergą, ir tarną. Vert. past.


Viešpatį mylinti siela negali nesimelsti. nes ją prie Jo traukia palaima, kurią patyrė melsdamasi.
Maldai mums duotos šventovės; jose pamaldos vyksta iš knygų; bet nei šventovės nepasiimsi, nei knygų visada turėsi, o vidinė malda visada ir visur su tavimi.

Šventovėse vyksta šventosios Mišios ir dvelkia Šventoji Dvasia, bet geriausia Dievo šventovė yra siela. Kas meldžiasi sieloje, tam visas pasaulis yra tapęs šventove; bet tai duota ne visiems.

Daugelis meldžiasi lūpomis, žodžiais ir mėgsta melstis iš knygų; ir tai gerai, Viešpats priima maldą ir suteikia jiems malonę. Bet jei kas meldžiasi Viešpačiui, o galvoja apie ką nors kita, tokios maldos Viešpats neišklausys.

Kas meldžiasi tik iš įpročio, to malda nesikeičia, o kas meldžiasi nuoširdžiai, to maldoje daug permainų: vyksta kova su priešu. kova su savimi, su aistromis, kova su žmonėmis, ir visur reikia didvyriškumo.

Klausk patarimo prityrusiųjų, jei jų rasi. ir nuolankiai prašyk Viešpaties, o jis tau suteiks protingumą už nuolankumą.

Jeigu mūsų malda Viešpačiui patinka. Šventoji Dvasia tai liudija sieloje ji maloni ir rami; o anksčiau aš nežinodavau. ar Viešpats mano maldos išklausė, ar ne, ir kaip tai sužinoti.
Sielvartas ir pavojai daug ką išmoko melstis.

Užėjo pas mane į krautuvę vienas kariškis; jis keliavo į Solunę. Mano siela jį pamilo, ir tariau jam: .Melskis Viešpačiui, kad būtų mažiau sielvarto ir skausmo.“ O jis sako: .Melstis aš moku. lšmokau per karą. kai koviausi mūšiuose. Smarkiai prašiau Viešpatį, kad paliktų mane gyvą. Kulkos krito kaip kruša, minos sproginėjo, mažai kas liko gyvas, o aš kuoviausi mūšiuose daugybę kartų ir Viešpats mane išsaugojo.“ ir jis patyrė, kaip meldėsi, iš jo kūno judėjimo buvo aišku, kad jis visas paniręs Dieve.

Daugelis mėgsta skaityti geras knygas, ir tai puiku, bet užvis geriausia melstis, o kas skaito blogas knygas ar laikraščius, tas baudžiamas sielos alkiu. Jo siela badauja, nes jos maistas ir pasitenkinimas Dieve. Dieve ir jos gyvenimas, ir džiaugsmas, ir linksmumas. Viešpats neapsakomai mus myli, ir ši meilė pažįstama Šventąja Dvasia.

Jeigu tavo protas nori melstis širdyje, bet negali, skaityk maldas lūpomis ir sutelk protą į tuos maldos žodžius, kaip moko „Laiptai“. Ilgainiui Viešpats duos tau širdies maldą be jokių minčių, ir melstis bus lengva. Kai kurie pakenkė savo širdžiai, nes vertė save protu melstis širdyje ir priėjo iki to, kad paskui jau ir lūpomis maldos ištarti nebegalėjo. Bet žinok dvasinio gyvenimo tvarką: dovanos duodamos nuolankiai, paprastai, klusniai sielai. Kas klusnus ir visur santūrus: tiek valgydamas, tiek kalbėdamas, tiek judėdamas, tam pats Viešpats duoda maldą ir lengva melstis širdyje.

Nuolatinė, nenutrūkstama malda kyla iš meilės, o prarandama dėl teisimo, smerkimo, tuščiažodžiavimo ir nesusilaikymo. Kas myli Dievą, tas gali mąstyti apie jį dieną ir naktį, nes Dievo mylėti netrukdo jokie reikalai. Apaštalai mylėjo Dievą, ir pasaulis jiems netrukdė, nors jie jį prisiminė ir už jį meldėsi, ir skelbė Evangeliją. O štai Arsenijui Didžiajam buvo pasakyta: „Venk žmonių“, bet Šventoji Dvasia ir dykumoje moko mus melstis už žmones ir už visą pasaulį.

Šiame pasaulyje kiekvienas turi kam nors paklusti, kiekvienas turi savo tarnystę: kas karalius, kas patriarchas, kas virėjas ar kalvis, ar mokytojas, bet Viešpats visus myli, ir didesnis atlygis teks tam, kuris labiau myli Dievą. Viešpats mums davė priesaką mylėti Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela. O kaip įmanoma mylėti, jei nesimeldi? Todėl žmogaus protas ir širdis turi visada būti laisvi melstis.

„Laiptai", arba „Rojaus laiptai" (Scala Paradisi), parašyti Jono Laiptininko (rusų k Joan Listvenik), dar vadinamo Jonu Klimaku (gr. k. klimax „laiptai, kopėčios“), o kartais Sinajaus abatu ir Scholastiku (g. 579 m., mirė apie 649 m.). Vert. past.

Rusų k. „tarnystė“ („poslushanye“) turi tą pačią šaknį kaip ir vienuolyno naujo-kas („posluchnik“) ar klusnus („poslushnyj“). Vert. past.

Jei ką nors myli, apie jį nori galvoti, kalbėti, su juo būti. O Viešpatį siela myli kaip Tėvą ir Kūrėją, ir stovi prieš Jį su baime ir meile: baime, nes tai Viešpats, meile, nes siela Jį pažįsta kaip Tėvą; Jis tikrai Gailestingas ir jo malonė saldesnė už viską.

lr aš patyriau, kad melstis lengva, nes padeda Dievo malonė. Viešpats gailestingai mus myli ir leidžia mums malda kalbėtis su juo ir atgailauti, ir dėkoti.

Nėra jėgų aprašyti, kaip stipriai mus Viešpats myli: ši meilė pažįstama Šventąja Dvasia, ir maldininko siela pažįsta Šventąją Dvasią.

***
Kai kurie žmonės sako, kad iš maldos kyla puikybė, apžavai. Tai klaida. Puikybė kyla iš savavaliavimo, o ne iš maldos. Visi šventieji daug meldėsi ir kitus ragina melstis. Malda sielai yra geriausias darbas. Per maldą priartėjama prie Viešpaties; malda išprašome nuolankumo, kantrybės ir visokio gėrio. Kas peikia maldą, tas turbūt niekada nepatyrė, koks Viešpats geras ir kaip labai Jis mus myli. lš Dievo nekyla blogis. Visi šventieji nuolatos meldėsi; jie nė akimirksnį nebūdavo be maldos.

Siela, prarasdama nuolankumą, kartu su juo praranda ir malonę bei meilę Dievui, ir tada užgęsta liepsninga malda; bet kai siela nurimsta ir nutildo aistras, kai pasiekia nuolankumo, Viešpats duoda jai Savo malonę, palaimą, ir ji tada meldžiasi už priešus kaip už save pačią ir už visą pasaulį, karštai liedama ašaras.

Archimandn'tas Sofronijus “Šventasis Siluanas Atonietis "Užrašai"Verimas: Mariaus NorkūnoLeidėjai: VI “Magnificat leidiniai”

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Sielos evoliucijos Kelias ir seksualinis gyvenimas

Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.