Sielos evoliucija Zodiako ženkluose (antropoteosofinis požiūris)


AVINAS UŽGIMIMAS PER VALIĄ
Tai šviežia ugnis, kuri užsidegusi savimi džiaugiasi. Šiems žmonėms svarbu dirbti ir matyti savo darbo vaisius, įvertintus kitų. Visus savojo AŠ lygmenis tenka šiam žmogui pažinti, kad egoizmas rimtų santykyje su kitais ir į kitus. Tai karys, kuris daug negalvodamas į mūšį kyla. Tamsos karys visur priešus mato, o Šviesos karys silpnuosius gina ir saugo.

Skaitykite toliau...



JAUTIS. RYŽTAS BUDIMUI.
Tai pirminė dirva, į kurią sodinamos sėklos. Jautis ją įdirba ir paruošia. Jis sėklas subrandina ir pasodina. Šis žmogus turėtų žinoti, kad bus kam jas prižiūrėti, dėl to toliau savus darbus dirbti vertėtų. Neturi jis ir prie būsimo derliaus prisirišti, tačiau būtent prisirišimai dėl stipraus savininkiškumo jausmo – pati skaudžiausia Jaučio pamoka. Tai statytojas, kurio darbas – pamatus sudėti ir kitiems estafetę perduoti. Tik tai darydamas, kolektyvinės sąmonės reikšmę supras.

DVYNIAI. SKLEIDIMASIS BENDRAVIMUI.
Tai lengvas, bet permainingų krypčių vėjas, pastveriantis tai vienus, tai kitus dalykus. Todėl šis žmogus yra judrus ir smalsus, mėgstantis dalintis su kitais tuo, ką pats sužino. Jis yra informacijos ar energijos išnešiotojas. Jį turi supti žmonės, kad galėtų savo funkciją tinkamai atlikti. Šitaip jis į kolektyvinę sąmonę eina.

VĖŽYS. ŠAKNŲ UŽTVIRTINIMAS ŠEIMOJE.
Tai pirmieji vandenys, iš kurių gimsta žmogus, vadinami įsčių vandenimis. Todėl žmogus per jas, t.y. per savo šeimą, save ir kolektyvinę sąmonę pažįsta. Jis mėgsta užsidaryti joje arba savyje pačiame. Egoistiškoms natūroms būdinga ir viena, ir kita. Jautrus jis savo paties jausmams. Čia sąmonė gali kisti nuo šeimos sampratos iki Tėvynės ar net visos Žemės. Vandenų ir žemės ekologija – gera sritis karmai gesinti.

LIŪTAS. UŽSISUKIMAS PER MEILĘ. 
Ugnis, įsižiebusi Avine, čia įsidega. Jos kokybė nuo kuro priklauso. Jeigu puikybė bus jos kuru – degins ir niokos ši ugnis tiek patį žmogų, tiek jo aplinką. Jeigu jos kuru bus meilė – tokį žmogų ves gaivinanti ir įkvepianti kūrybos ugnis. Tai vieta, kurioje žmogaus darbai ir jų energija aiškiai atskleidžia, kam jis tarnauja. Apimtasis puikybės stengiasi dėl šlovės ir garbės, o jo kūrybos šaltiniu gali tapti jo paties ydos. Liūto pagrindinė tema - kūrybingas Meilės atidavimas.

MERGELĖ. ATSIDAVIMAS PER TARNYSTĘ.
Jaučio pasėtas derlius užauga Mergelėje. Jos funkcija - atlikti savo tarnystę, surenkant ir paskirstant užaugusį derlių tiems, kuriems jos reikia. Tas, kuris patyrė tikrosios tarnystės džiaugsmą, yra apdovanojamas tikrumu, padedančiu atskirti tikra nuo netikra. Mergelė žino, kad tiktai dirbant tai galima patikrinti ir padaryti, dėl to tampa praktinės tarnystės pavyzdžiu kitiems. Tai paskutinis egoistinės, t.y. į savo asmenį orientuotos, sąmonės ženklas. Kolektyvinės sąmonė pažįstama per atsidavusią tarnystę pasirinktuose kolektyvuose, kuriuose kiekvienas narys atrodo svarbus, nes yra susijęs su kitais nariais.

SVARSTYKLĖS. HARMONIJA PER ATPAŽINIMĄ.
Tai Saulės kritimo ženklas. Šis faktas nurodo į būtinąjį egoistiškojo Aš sunykimą. Dvyniuose išmokęs neutralumo, dabar žmogus mokosi išlaikyti tikrąją darną savyje ir supančioje aplinkoje. Esminį pasirinkimą tarp Gėrio ir blogio įtvirtina vartų sargas Chironas. Tik Gėrį pasirinkusysis siekia harmonijos ir taikos, nes gerbia pusiausvyros dėsnį. Blogį pasirinkusysis trikdo pusiausvyrą, kiršina kitus, sukeldamas vaidus ir priešpriešą kolektyvuose. Nepasirinkusysis tampa prisitaikėliu, nesuprantančiu, kas yra tikrumas.

SKORPIONAS. EVOLIUCIJA PER TRANSFORMACIJĄ.
Kritę Mėnulis, Venera, egzaltuoti Juodasis Mėnulis ir Uranas bei valdovai Marsas ir Plutonas nubrėžia du kelius. Pirmasis - pasiduoti žemiškai gyvūniškai arba tamsiajai prigimčiai, tampant savo norų, emocijų ir ydų vergu. Tokiam žmogui nėra nieko švento, todėl jis gali manipuliuoti kitų žmonių silpnybėmis ar net meile, vadinasi, viskuo, kas kitiems brangu, patirdamas malonumą tada, kai kiti kenčia. Toks tampa nuodingu gyviu, nuodijančiu ir savo, ir kitų gyvenimus, besinaudojančiu svetimomis tiek materialiomis, tiek intelektinėmis, tiek dvasinėmis gėrybėmis. Jis nesupranta energijos mainų dėsnio veikimo, todėl ima ar net grobia nesiklausdamas. Taip reiškiasi energetinis vampyrizmas. Toks žmogus neturi draugų, nes nieko neprisileidžia artyn, lyg chameleonas keisdamas savo spalvas. Jis tarytum nuodinga gyvatė, kuri susirangiusi tyko pačios sukurto priešo, o tiksliau - pasirinktos aukos paslydimo ar silpnumo akimirkos. Toks tarnauja Tamsos pasaulių egregorams. Antrasis - transformuoti savo žemąją prigimtį į dvasinę, pažįstant savo tamsiųjų vandenų kokybę ir išneriant iš jų į Šviesą tam, kad būtų galima pakilti virš visų vandenų kaip didingam paukščiui ir savo žvilgsniu aprėpti plačią erdvę. Sunkiai tamsieji vandenys paleidžia savo auką, todėl siekiant iš jų iškilti reikia nusileisti iki dugno ir nerti į jame žiojėjantį vulkaną. Jeigu drąsuolis padarė viską, ką turėjo, vulkanas pabus ir jo ugnis iškels ryžtingąjį per visus vandenis, išmesdama povandeninio vulkano kibirkštimis aukštyn. Taigi paaukojęs viską, kas buvo reikalinga, sudeginęs tamsiąją prigimtį, žmogus tampa Šviesa, uždegančia ir kitus, tačiau kartu gali būti ir gaiviausiu vandeniu, prikeliančiu naujam gyvenimui. Jis metė iššūkį savo karmai, bet pasitikėjo Dievu ir vedimu, todėl patyrė pergalę. Jo valia tapo sąmoninga ir jis ją nuo šiol aukoja Dievui, nes dabar žino, kad be jo pagalbos vulkanas nebūtų atsivėręs ir jo transformacija nebūtų vykusi. Kartu su ydomis išdega egoizmas ir žmogus tampa transformatoriumi aplinkai, kurioje gyvena ir dirba. Aplinkos skausmas tampa jo skausmu, todėl itin skausmingas yra jo kolektyvinės sąmonės pažinimas.

ŠAULYS . TIKĖJIMAS PER PAŽINIMĄ.
Tai trečioji ugnis, priklausanti nuo pirmųjų dviejų, įžiebtų Avine ir Liūte, kokybės, nes būtent toje ugnių kokybėje galėjo vykti skorpioniška transformacija. Šioje transformacijoje dar giliau pažįstama Tiesa. Plačiau suprantama Tiesa keičia Tikėjimo kokybę, Šitaip įsikuria Tikėjimo ugnis. Puikybei prisiekusysis tik jam patinkančią tiesą pripažįsta ir ja tiki. Mokslinės tiesos ir naudingi raštai jam padeda ją pagrįsti. Besotis intelektas be širdies uždaro jį įmantrių terminų ir tuščių žodžių egoistiškame pasaulyje. Toks Dievu tiki arba idėją propaguoja, jeigu tame mato naudą. Meilei prisiekusysis, patyręs savo skorpionišką transformaciją, pažino sąmoningos valios, kurią dvasia palaiko, keitimosi jėgą. Negali jis dvasia netikėti, nes suvokė jos veikimą savo gyvenime. Tačiau sunku jam bet kam savo žygį į vulkano nasrus ir jo laimingą pabaigą paaiškinti. Aiškiai jis žino, kad be Dievo ir dvasios vedlių pagalbos toji pabaiga nebūtų laiminga. Šitaip pažinęs Tiesą, kuri jam dabar šventa atrodo, jis negali ja netikėti. Gyvas yra jo Tikėjimas, nes patirtas ir išgyventas. Po tokių išgyvenimų žmogus pažino, kas yra kolektyvinė sąmonė ir kaip ji rūpinasi kiekvienu savo nariu. Dirbdamas kitų labui jis tampa gyvojo Tikėjimo Tiesos ugnies nešėju.

OŽIARAGIS. IDĖJIŠKUMAS PER TIKSLUS.
Tai trečioji Žemė, priklausanti nuo pirmųjų dviejų kokybės, vadinasi, nuo pirminio įdirbio ir tarnystės nuoširdumo. Tik dirbti mokantis, tarnystės nevengiantis, atsakomybės nebijantis žmogus gali suprasti to, ką daro jis pats ir kiti, prasmę bei ją giliai vertinti, gerbdamas kitų darbus, laiką, patirtį ir per gyvenimą susikurtą energiją. Yra atsakingų žmonių, kurie tiki dvasia, tačiau yra ir ja netikinčių. Tas, kuris dvasia netiki, labiau į tai, kaip jo padaryti darbai bus kitų įvertinti, orientuojasi. Jis mažiau galvoja apie žmones, o daugiau apie priemones tikslui pasiekti, todėl dažnai tomis priemonėmis tampa žmonės. Yra tarp jų norinčiųjų pelnyti šlovę kitų rankomis, todėl juos visaip išnaudoja, iš aukšto į visus žvelgdami. Šitokie žmonės prasmę mato tokiuose dalykuose kaip valdžia, įtaka, turtai, pripažinimas ir manipuliuoja Šaulio idealais. Dvasia tikintysis aukštesnę prasmę savo darbuose norėtų surasti, todėl mokosi dirbti kiek galėdamas geriau. Ne dėl įvertinimo jis tai daro, o dėl to, kad atsakomybę savo sielai, vedliams ir kitiems žmonėms jaučia. Dirbdamas vis gilesnę savo darbo prasmę suvokia, todėl nebegali nieko daryti atmestinai. Dirbant su įvairiais kolektyvais, jam atsiveria kolektyvinės sąmonės platumos. Toks sužino savo Paskirtį ir ją ima vykdyti, juo patikėjusius žmones paskui save vesdamas.

VANDENIS. SUSIVOKIMAS PER PRIEŠYBIŲ VIENYBĘ.
Tai trečiojo oro kokybė, priklausanti nuo pirmųjų dviejų. Išvaryta Saulė ir kritęs Plutonas, valdovai Saturnas ir Uranas bei egzaltuojantis Neptūnas aiškina tolesnes Misterijos dalis. Vadinasi, tik tas, kuris savo asmenį (Saulė) ir visas savo turimas galias bei gebėjimus (Plutonas) ant dvasios aukuro sudėjo, Evoliucijos principui prisiekdamas, yra pasiruošęs darbams dėl ateities. Toks pasirengęs įsilieti į kolektyvinę sąmonę, todėl taikiai ir broliškai su visais gyvena, niekieno laisvės nevaržydamas. Bendraminčiai tampa dvasios broliais ir sesėmis, už kuriuos jis dėkoja Kūrėjui ir vedliams, kad kartu gali gyventi ir dirbti. Tas, kuris dar nėra pasiruošęs aukoti savo asmens ir sugebėjimų kolektyvinei sąmonei, nes netiki Didžiąja Dvasia, duodančia viskam gyvybę, ir nemato prasmės bei nenori prisiimti atsakomybės už bendrus darbus dėl ateities, sustoja egoistinės sąmonės lygmenyje. Jis sustabdo natūralią savo tėkmę, todėl jo egoizmas tampa "kamščiu", vis prasiveržiančiu pačiomis ekscentriškiausiomis formomis. Toks vengia prisiimti atsakomybę, negerbia kitų darbo ir laiko, nes nevertina. Jis sėja įtampą ir trukdo bendrų darbų eigai. Pradžioje šitoks žmogus užstringa Involiucijos Kelio koridoriuose, o vėliau vien dėl savo poreikio priešintis kitiems gali pasiduoti Involiucijos Keliui, jame "laisvę" įžvelgdamas.

ŽUVYS. IŠSILAISVINIMAS PER AUKĄ. 
Trečioji vandenų kokybė nuo pirmųjų dviejų priklauso. Išvarytas ir kritęs Merkurijus, valdovai Jupiteris ir Neptūnas bei egzaltuojanti Venera primena, kad tas, kuris ruošiasi įžengti į Dievo Meilės karalystę, viską, ką žinojo ir patyrė, privalo ties jos vartais palikti, kad toliau eitų švarus lyg ką tik gimęs kūdikis, atviras, nuoširdus ir tyras. Į ją gali įžengti tik tas, kuris yra atlikęs savo pareigas šeimai, Tėvynei ir Žemei, visiškai savo žemišką prigimtį į dieviškąją transformavęs ir giliai tarnystę suvokęs bei daręs kažką dėl kitų neatlygintinai. Asmuo nunyko, tačiau išsiskleidė dieviškoji individualybė, suformuota Žemėje. Tarpusavio santykių karma atidirbta, pasižadėti darbai padaryti, todėl žmogui daugiau nieko nebereikia, net susikurtos individualybės. Jis atiduoda ją kaip savo auką kolektyvinei sąmonei, įsiliedamas į ją. Nuo dabar jis gali nebegrįžti į Žemę. Tas, kuris dar neatliko to, kas jam skirta, dar nesuformavo savo individualybės, vis grįžta į Žemę, kad visa tai padarytų. Toks gali svajoti apie išsilaisvinimą, tačiau tik gražia iliuzija jis tampa tinginiui arba tam, kuris savo puikybės kerų nepastebi. Tekstas:

Antropoteosofija, III tomas, p. 39-44
(Už tekstą ačiū Linai)

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Kuomet vyras neprisiima atsakomybės už savo moterį

Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.