Penki faktoriai nulemiantys žmogaus ateitį (Vedinis požiūris)
Aštuonioliktame Bhagavadgytos skyriuje Krišna aiškina, kad mūsų ateitis priklauso nuo penkių faktorių: prarabdha-karmos (dabartiniu laiku besirutuliojančios gyvenimo programos), dharma-karmos (nurodytų pareigų vykdymo), manasa-karmos (rezonansinių faktorių), budhi-karmos (savo valios) ir bhagavata-karmos (Dievo valios). BG 18.14
Prarabdha-karma – tai dabartinio gyvenimo scenarijus, kurį praeituose gyvenimuose susikūrėme mes patys. Būdami materialiame pasaulyje, mes – sąmoningai ar ne – nuolatos ko nors trokštame. Visi norai – geri ir nelabai, kurie atsiranda prote, juslėms kontaktuojant su jų objektais, sukuria įvairius elementalus. Jie, iš esmės, yra kaip sėklos, iš kurių išsivysto įvairios karminės programos (samskaros). Pastangos pakartoti gautus pojūčius – tai, vaizdžiai kalbant, tų sėklų laistymas, nes jeigu mes kažko užsimanome, tai susikurtą elementalą palaipsniui užpildome savo energija (šakti), ir taip jį priverčiame įkūnyti mūsų norą. Protas įsimena mūsų norus, nepriklausomai nuo to, ar jie sąmoningi, ar ne, ir naktimis, kai mes miegame, juos sistematizuoja. Nei viena mūsų mintis nepasilieka bevaisė. Atkakliai ugdydami vieną ir tą patį elementalą, mes po truputį „laistome“ sėklą, ir ji pradeda dygti. Jeigu mes užmirštame savo norą, elementalas gana greitai sunyksta. Kas būtent ir kaip greitai išaugs iš tos sėklos, iš anksto, kaip taisyklė, mes nežinome. Kai kurie norai įsikūnija greitai, kitų reikia palaukti šimtus ir tūkstančius metų. Gyvenimo gale jie susiformuos į tam tikrą nerealizuotą programą, kuri ir bus sekančio įsikūnijimo priežastis. Kartais mes bijomės, kad kas nors gali atsitikti su mumis, mūsų artimaisiais, ir ši baimė tuoj pat kuria negatyvius elementalus, pripildydama juos mūsų pačių energija. Kuo labiau bijomės, tuo labiau stiprėja tie elementalai, ir tuo greičiau įsikūnija nepageidaujamos mintys. Visi mūsų norai, susikaupę per daugelį gyvenimų, gali tapti kūnu konkrečiomis sąlygomis, gimus tam tikroje vietoje, tam tikromis aplinkybėmis. Mirties metu visi mūsų norai bus peržiūrėti, o realizuosis labiausiai paruošta programa. Mes patys ją susikūrėme, ir dabar mūsų užduotis – evoliucionuoti pagal šios programos nuorodas, įveikiant visas kliūtis ir iliuzijas, išlaikyti paskutinį egzaminą – deramai numirti, ir pereiti į sekantį lygį. Prarabdha-karmą galima palyginti su valtimi, plaukiančiai pasroviui upe, kuri kartais labai verpetinga, o kartais labai rami. Jūs sėdite toje valtyje ir netgi nežinote, ar galima ją vairuoti, kur nors sustoti, išlipti į krantą ar plaukti prieš srovę. Tai, kas su mumis atsitiks šiame kelyje, visiškai priklauso nuo mūsų buvusių norų. Ir neturi jokios reikšmės, suvokiate jūs tai, ar ne.
Dharma-karma – tai taisyklių ir sąlygų sistema kiekvienam įsikūnijimui. Kažkuria prasme ją galima pavadinti žmogaus likimu. Materialus pasaulis taip sutvertas, kad mes jokiomis aplinkybėmis neprarastume savo individualybės. Kiekvienam augalui, gyvūnui ar žmogui skirtas individualus likimas. Gimus žmogaus kūne, reikia atlikti tam tikras užduotis, norint kažką suprasti ir pasikelti truputį aukščiau savo dvasinėje evoliucijoje. Užduotys gali būti ne visai malonios, o kartais netgi skausmingos, tačiau jų neatlikus, tolesnis vystymasis neįmanomas. Mūsų gimimas tam tikroje šeimoje, gyvenamoje vietoje, valstybėje, tautoje ir planetoje, kai mus lydi tam tikros asmenybės, nėra atsitiktinumas. Pusdieviai (ypatingai Dharmaradžas) kuo atidžiausiai seka, kaip mes realizuojame mums duotus sugebėjimus įvairiuose evoliucinio vystymosi etapuose. Jeigu žmogui pasiseka išpildyti savo programą, jis patiria didelį pasitenkinimą iš savo socialinės veiklos ir gyvenimą baigia, sukaupęs daug išminties. Priešingu atveju jis palaipsniui degraduoja, jį kamuoja depresija, ligos; kartais visa tai užsibaigia senatvišku marazmu. Dharma-karmos įtaką praktiškai neįmanoma įveikti, nes ji sukuria neišvengiamas aplinkybes, leidžiančias mums įgyti neįkainuojamą evoliucinį patyrimą. Žmogus, kuris to nesupranta, gali patirti didžiules kančias ir baimę dėl savo ateities. Dharma-karma panaši į slenksčius sraunioje upėje, neleidžiančiais mums likti pasyviais valties keleiviais ir nesuteikiančiais kitos išeities, kaip tik imtis veiklos.
Manasa-karma žmogaus gyvenimą įtakoja kaip rezonansinis faktorius. Mes visi turime savo psichikos ypatumus, ir tai kažkiek susiję su prarabdha-karma. Priklausomai nuo mūsų išsivystymo lygio ir tos padėties, kurią mes užimame dabartiniame evoliucijos etape, išsivysto tam tikras stereotipinis mąstymas, nuo kurio priklauso mūsų elgsena. Visus tuos stereotipus sąlyginai galima skirstyti į nuodėmingus ir dorybingus. Kiek jie pasireikš, priklauso nuo aplinkos, kur augs ir bus auklėjamas vaikas, kur jis suaugęs mokysis ir dirbs, su kuo bendraus ir iš ko ims pavyzdį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, turintis kriminalinius polinkius, atsidurs tarp nusikaltėlių, jis lengvai pažeidinės įstatymus ir taps tokiu pat, kaip ir jo bendrai. Patekus tarp dorų žmonių, jam, nepaisant savo kriminogeninių polinkių, bus sunku nusikalsti; o jeigu tai atsitiks, jis labai kankinsis dėl to, ir, greičiausiai, anksčiau ar vėliau įveiks negatyvias savo natūros puses. Žinant manasa-karmą, galima apytikriai numatyti žmogaus elgseną vienose ar kitose aplinkybėse. Vedinė vaiko auklėjimo ir mokymo sistema visada atsižvelgia į jo manasa-karmą, numatydama priemones jo psichikos ir vidinės programos įtakojimui. Pusdieviai, išminčiai ir protingi valdovai žmogaus manasa-karmą naudoja jo paties labui. O piktadariai, juodieji magai ir bhutai (dvasios), žinodami konkrečių žmonių stereotipus, gali jais manipuliuoti, siekdami asmeninės naudos. Manasa-karma panaši į mūsų kelyje pasitaikančius pakeleivius, nurodančius mums teisingą ar neteisingą gyvenimo kryptį. Astrologija ir numerologija įvertina ir nusako tik šių trijų aukščiau minėtų faktorių poveikį.
Sekantys du priklauso nuo žmogaus ir Dievo valios.
Budhi-karma – tai žmogaus sugebėjimas aukštesniuoju intelektu įtakoti savo likimą. Aukštesnysis intelektas žmogui duotas tam, kad jis galėtų kontroliuoti jusles bei protą, ir tokiu būdu įgyvendintų konkrečius taktinius ir strateginius tikslus. Dažnai net labai stiprius norus galima įveikti, pasinaudojant kažkada turėtomis žiniomis, patyrimu bei ryžtu. Aukštesnį intelektą turi visos sielą turinčios būtybės, tik nevienodai jis yra išvystytas. Kas liečia žmones, jų aukštesnysis intelektas atsiskleidžia priklauso nuo jų sąmonės lygio, nuo to, kokioje dvasinės evoliucijos pakopoje jie yra. Įvairių įsikūnijimų ir likimo išbandymų dėka žmogus kaupia patirtis ir įgyja žinias apie visatos sandarą ir jos dėsnius, lavina individualią valią ir tokiu būdu atskleidžia savo savo aukštesnijį intelektą, kurio dėka siela kaskart vis geriau kontroliuoja jusles ir protą. Jo ( auktesniojo intelekto) dėka galima keisti prarabdha-karmą ir tinkamiau sutikti likimo išbandymus (tai virsta egzaminais kuriuos išlaikius vystomasi). O įvaldę astrologiją ir numerologiją, mes netgi be išankstinio patyrimo galime suprasti, kaip geriau atskleisti ir realizuoti mūsų sugebėjimus dabartiniame sąmonės evoliucijos etape. Reikia pažymėti, kad budhi-karma įtakoja manasa-karmą. Gaudami patarimus nuo kokių nors autoritetingų žmonių arba „iš aukščiau“, mes šią informaciją turime suderinti su savo asmeniniu patyrimu bei supratimu ir tik tada priimti galutinį sprendimą. Nors ir tada mes nesame visai apsaugoti nuo klaidų, vis tik nereikia ignoruoti budhi-karmos. Tokiu būdu, šis faktorius yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Jis gali konkrečiai įtakoti mūsų likimą, tiktai klausimas, ar ta įtaka visada bus smagi. Atsimenate, kaip apaštalas Petras kreipėsi į Kristų: „Leisk man Tavo karalystėje sėdėti Tau iš dešinės“, o Kristus atsakė: „Tu nesupranti, ko prašai, bet – tebūnie!“ Ir Petrą savo laiku nukryžiavo, kaip ir jo mokytoją... Kam gi tada materialaus pasaulio gyventojams duodamas galimybė atskleisti aukštesnijį intelektą? Juk jis panašus į peilį, kuriuo galima ne tik pašalinti votį, bet ir užmušti. Ir kuo stipresnis aukštesnysisi intelektas, tuo daugiau galimybių šiame pasaulyje turi žmogus. Istorija mena daug genijų, dėl kurių turėjo kentėti galybės žmonių. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi Dievo duotą pasirinkimo laisvę. Žinoma, kiekviename įsikūnijime esančios žaidimo taisyklės visaip mus ribos, bet nieko nepadarysi, tokios materialaus pasaulio realijos.
Bhagavata-karma reiškia Dievo kišimąsi į žmogaus gyvenimą. Vediniuose kanonuose sakoma, kad Viešpats lydi kiekvieną gyvą būtybę šiame „virtualios realybės“ pasaulyje, ir yra Tas, Kuris stebi, ir Tas, Kuris sankcionuoja visus mūsų norus ir poelgius. Švetašvatara Upanišadoje ir Bhagavadgytoje kalbama apie du paukščius medyje. Vienas iš jų lesa vaisius, o kitas jį stebi. Medis – tai kūnas, lesantis paukštis – dživa, siela, o tas, kuris stebi – Paramatma, Aukščiausias Viešpats. Dievas mums suteikė galimybę prisiimti įvairiausius vaidmenis materialiame pasaulyje. Daugumoje atvejų savo likimą mes kuriame patys. Ir nors Jis nesikiša į mūsų gyvenimą ir stengiasi nepažeidinėti gamtos dėsnių, bet visada pasiruošęs ateiti į pagalbą ar duoti reikalingą patarimą. Žinoma, jeigu mes prašome tai, ką patys galime pasiekti, Viešpats tokių norų nepildo, norėdamas, kad mes įveiktume savo dvasinį infantiliškumą ir neprašytume degtukų pas prezidentą, bet su didžiausiu džiaugsmu padeda, kai mes į Jį kreipiamės, prašydami sukham, savo galimybių realizacijos, ar svasthjam, širdingumo ir meilės. Kai mes sąmoningai sukuriame negatyvius elementalus ir pripildome juos savo energija, tai galime paprašyti Dievo, kad Jis juos sunaikintų. Kartais, esant ekstremalioms sąlygoms, Dievas įsikiša į nuoširdžių ir Jam atsidavusių sielų gyvenimą, pakeisdamas įvykių eigą.
Pagal I.I.Vetrov ir A.V. Kuzmenko, knygą "Osnovy Ajurvedicheskoj Mediciny.
(vertė Jonas, redagavo E.Petruoka)
Paskaita:
Komentarai
Rašyti komentarą