Egoistinė advaita

Ypač sunkiu šios egoizmo apraiškos padariniu gali tapti abejingumas. Ši būsena gali apimti dėl
įvairių priežasčių. Egoistas į tokią būseną patenka, įskaitęs patvirtinimus advaitos mokyme ar kur kitur apie tai, kad niekuo nereikia rūpintis, net savimi, o juolab kitu, nes... viskas, kas vyksta iš tiesų, vyksta tiktai žmogaus prote. Advaitos tekstai nėra vienareikšmiai. Jie daugiaplaniai. Egoistui šis daugiaplaniškumas atveria plačią erdvę manipuliacijoms. Jie skirti susivokusiesiems, o ne tiems, kurie dar nesupranta atsakomybės reikšmės keliui. Tik susivokusieji supranta jų esmę. Juose rašoma apie galutinį rezultatą, nebesifiksuojant į tai, kaip į tą rezultatą buvo eita.
Todėl tiems, kurie nori greito rezultato, tikėdami, kad jie yra ypatingi, šie tekstai tampa priedanga begalei atsikalbinėjimų nuo bet kokių veiksmų ir mokymosi reikiamybės. kam ką nors daryti, jeigu viskas yra tamsi tuštuma? Kodėl aš turiu rūpintis kitais, jeigu tie kiti - tik iliuzija, egzistuojanti jų pačių protuose? Kodėl aš turiu eiti į darbą, mokytis, atlikti tam tikras pareigas, jeigu net aš esu iliuzija, kurią sukuria mano protas, vadinasi manęs nėra. Kodėl aš turiu užsiimti tuo, ko nėra? Kam turiu vystyti valią, jeiguji - proto produktas? Egoistas visa tai pritaiko taip, kaip jam parankiau. Todėl jeigu nepasiruošusį šiems tekstams žmogų gali apimti nihilistinės nuotaikos, depresija, buvusių idealų atmetimas, nusivilimas viskuo, tai egoistas juose randa pateisinimus savo širdies nejautrai ir abejingumui.
Vis giliau įnyrant į save ir savo išgyvenimus, nebeišnaudojamas iki gali momentas dabar. Tokiu būdu daug kas sustabdo savo kelią, atsisako visko, kuo tikėjo, įsivaizduoja, kad Kelias į niekur yra pats geriausias.
Skirkite: išminčius nėra abejingas, nes išmintis atėjo į jo Meilės kupiną širdį. Ten, kur meilė, abejingumui vietos nelieka. jeigu protas nėra nurimęs ir paaukotas širdžiai, Meilė dar nėra užėmusi širdyje savo vietos, todėl joje gyvena daugiau Puikybės nei Meilės.

Antropoteosofija 2 t., 224 psl.