Apie lietuvių tautos dvasinį potencialą

Nuotrauka Margaritos Volovnik
Nesunku šalis su dvasios šaknimis atskirti: jų žmonės nuo amžių amžinųjų sėsliai gyveno. Buvo tos tautos ganėtinai uždaros, todėl mažai apie jas kiti žinojo. Kiekvienai šaliai - savas mokymas, todėl vienam mentalitetui tinka viena, kitam - kita. Bendrinis - tik susivokusiems ir susivokti pasiruošusiems tinka. Kitiems jį suprasti sunku.
Paklausite: o kaip Indija? Sumenkinę moterį ir jos vaidmenį, pavertę ją antrarūše, hinduistai tapo pažeidžiami. Ilgai saugotos dvasinės tiesos buvo išviešintos ir perteikiamos vis kitaip. Todėl nors visos religijos telpa po dideliu Indijos stogu, tačiau gyvuliškos sąmonės perteklius ir jos iškeliamas chaosas užgožia puikius dvasinius žiedus. Tik tada, kai moteriai bus gražinta laisvė, be kurios ji negali būti meilės ir taikos skleidėja, tai yra deramai vykdyti savo funkcijas, Indija vėl atgims.
Dabar Indijos guru ir tie, kurie į juos pretenduoja, važinėja po pasaulį, rinkdami lėšas savo ašramams ir ieškodami šalių su Dvasios potencialu, kurio patiems ima stygti, todėl jie siekia jį įsivežti. Dar daugiau: jie ieško sielų, kurios "pabėgo" iš kibaus jų egregoro, kad grąžintu jas atgal, nes jeigu siela buvo tokia stipri, kad pajėgė iš jo išsiveržti, ji tikrai yra naudinga tam egregorui ir vėl.. Štai Jums dar viena senųjų egregorų atstovų misijos pusė.

Europoje liko dvi dar nesuterštos vietos su pačiomis seniausiomis dvasinėmis tradicijomis: Graikija ir Aistija (nuo Vyslos įtekėjimo į Baltijos jūrą iki Dauguvos Latvijoje). Čia gimusioms sieloms dvasingumas savaime tampa labiau prieinamas nei kur kitur. Todėl viso pasaulio dvasiniai mokymai ieško, kaip "užkabinti" potencialą turinčius vietinius žmones, kurie padėtu jiems čia įleisti šaknis ir "pumpuoti" dvasios potencialą į jiems reikalingas vietas.
Graikija mažiau įsileidžia. Lietuva ir Latvija, deja, labiau garbina svetimuosius, nei ieško savų šaknų. 

Supraskite, nereikia bijoti tų, kurie atvyksta atsigerti Dieviškojo šaltinio vandens. To vandens užteks visiems: ir saviems, ir atvykstantiems, jeigu jis vėl ėmė tekėti. Problema - vietinių žmonių nepagarba savo šaliai ir jos Dvasiai, jų keliaklūpsčiavimas prieš pinigų turinčius užsieniečius. Šitaip Aistijoje gimusieji važinėja po pasaulį, belsdamiesi į uždarytas duris, apaugdami svetimžodžiais ir svetimomis tradicijomis, užuot sustoję ir pradėję ieškoti savų simbolių ir savos erdvės stiprybės. Kuo daugiau jie gerbs savo didžios tautos Dvasią, rūpinsis šventviečių ir savo senos kalbos švara bei tvarka, tuo daugiau jie gaus tokių savo Dvasios dovanų, apie kokias net pasvajoti nebūtu išdrįsę.

/Antropoteosofija 2 T., 140 psl./