Karmos dėsnis budizmo požiūriu

Per antrąją nakties sargybą, kurioje metu Buda nušvito, jam atsiskleidė dar vienas žinojimas ir papildė jo žinias apie atgimimą. Jis suvokė, kas yra karma - natūralus priežasties ir pasekmės dėsnis.
"Dangiškąją akimi, tyra ir reginčia daugiau nei žmogaus akys, aš pamačiau, kaip būtybės išnyksta ir ateina į gyvenimą. Aš išvydau didžiuosius ir niekinguosius, iškilniuosius bei nereikšminguosius, aš išvydau, kaip kiekvienas pagal savo karmą įgyja laimingą ar kankinamą atgimimą."
Atgimime glūdinti tiesa ir jo varomoji jėga vadinama karma. Vakaruose karma dažnai neteisingai suprantama, painiojama su likimu ar lemtimi. Teisingiausia ją būtu laikyti neklystamu priežasties ir pasekmės dėsniu, kuris valdo visatą. Žodis karma paraidžiui reiškia "veiksmą", ir karma kartu yra veiksmuose glūdinti galia bei mūsų veiksmų pasekmės.
Esama daug karmos rūšių: pasaulinė, tautinė, miesto, individuali... Visos jos artimai susijusios, ir jų painiavą gali suprasti tik nušvitęs žmogus.
Kaip paprastai galėtume apibūdinti karmą? Karmos dėsnis sako, jog visa, ką padarome kūnu, kalba ar protu, sukelia atitinkamas pasekmes. Kiekviename net mažiausiame veiksme glūdi pasekmė. Mokytojai sako, jog net mažytė nuodų dozė gali numarinti ir netgi smulkiausia sėklelė tapti dideliu medžiu. O Buda kalbėjo: "Nežiūrėkite pro pirštus į veiksmus vien todėl, kad jie menki - juk net kibirkštėlė gali sudeginti didžiulę šieno kupetą. Ir nežiūrėkime į mažyčius gerus darbus, manydami jog iš jų nėra jokios naudos - juk mažyčiai vandens lašeliai pagaliau pripildo didžiulį indą."



Karma nesuyra kaip išoriniai daiktai ir niekuomet netampa neveiksminga. Jos nesunaikina "laikas, ugnis ar vanduo". Jos galia nesunyksta kol nesubrandina vaisių.
Nors mūsų veiksmų vaisiai gal būt nesubrendo, jie neišvengiamai subręs susiklosčius palankioms aplinkybėms. Paprastai mes pamirštame, ką darome, ir tik po ilgo laiko susilaukiame pasekmių. O iki tol nesugebame ištaisyti jų priežasčių.
Mūsų veiksmų pasekmės dažnai vėluoja, kartais jos pasireiškia net kituose mūsų gyvenimuose, ir mes negalime nustatyti, kokia priežastis sukėlė vieną ar kitą įvykį, nes kiekvienas įvykis gali būti sudėtingas daugelio vienu metu subręstančių karminių pasekmių mišinys. Taigi dabar mes esame linkę manyti, kad mums atsitinkantys dalykai "atsitiktiniai", o kai viskas gerai klojasi, tiesiog vadiname tai "sėkme".
Tačiau kaipgi kitaip, jei ne karma, galėtume, pavyzdžiui, paaiškinti, kodėl mes taip skiriamės vienas nuo kito? Net ir gimę vienoje šalyje vienoje šeimoje, ar turėdami tokias pat sąlygas, mes turime skirtingus charakterius, mums atsitinka visiškai kitokie dalykai, labai skiriasi mūsų gabumai, polinkiai bei likimai.
Buda kalbėjo: "Kokie jūs esate dabar, priklauso nuo to, kokie buvote, o tai kokie būsite, lemia tai, kokie esate." Padmasambhava pridūrė: "Jeigu norite sužinoti, koks buvo jūsų ankstesnis gyvenimas, tyrinėkite savo dabartinė padėtį, jei norite sužinoti, koks bus jūsų kitas gyvenimas, stebėkite savo dabartinius veiksmus."
Neturime pamiršti, kad veiksmai, žodžiai ir mintys suteikia mums pasirinkimo galimybę. Ir ją turėdami mes galime padaryti galą kančiai bei kančios priežastims, atskleisti savo tikrąsias išgales ir savo Budos prigimtį. Kol Budos prigimtis neprabudusi mumyse, kol mes neišsivadavę iš nežinojimo ir nesusilieję su nemirtinga, nušvitusia sąmone, gyvenimų ir mirčių ciklas nesibaigs.  Mokymai byloja, kad jei dabar, šiame gyvenime, neprisiimsime visos atsakomybės už savo veiksmus, mūsų kančios gali tęstis tūkstančius kitų gyvenimų. Jeigu vadovaujamės karmos dėsniu ir ugdomės gerą širdį, gebančią mylėti bei atjausti, jei gryniname sąmonės srautą ir palaipsniui atskleidžiame savo proto prigimties išmintį, mes tampame tikrais žmonėmis ir visiškai nušvisti.

Albertas Einšteinas pasakė:
Žmogus ir visata vadinamos visumos dalis, ribojama laiko ir erdvės. Jis suvokia save, savo mintis ir jausmus kaip kažką atskirą. Tai lyg optinė jo sąmonės apgaulė. Ši iliuzija yra tarsi kalėjimas, uždarantis mus savuose noruose ir prisirišime prie kelių artimiausių žmonių. Mūsų uždavinys - išsilaisvinti iš šio kalėjimo, plėsti savo atjautos akiratį, kad jis aprėptų visas gyvas būtybes ir visą gamtos grožybę.


"Nereikia šventyklų, nereikia sudėtingos filosofijos. Mūsų pačių smegenys, mūsų širdis yra šventovė. Mano filosofija - gerumas." Dalai Lama


Šis straipsnis yra santrauka iš Sogjalo Rinpoče knygos "Tibetiečių Gyvenimo ir Mirties Knyga" leidykla "Mijalba" 2007 m.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Išgyjimo malda Jėzui ( sakoma prieš miegą)

Kuomet vyras neprisiima atsakomybės už savo moterį

Nemaloni žinia nušvitimo geidžiantiesiems.